oikonimai

oikonmai (gr. oikos – buveinė + onyma – vardas), oikonmija, toponimų dalis – gyvenamųjų vietų (miestų, miestelių, kaimų, vienkiemių, buvusių dvarų ir kitų) vardai. Oikonimų visuma vadinama oikonimija. Oikonimus tiria kalbotyros šaka oikonimika.

Skirstymas

Pagal kilmę, susidarymo būdą oikonimai skirstomi į antroponiminius, arba kilusius iš asmenvardžių (Daukšỹnė < Daukšà, Jaka < Jãkas, Peldžinai < Pedžius), toponiminius, arba iš kitų vietovardžių (Metelia < Metelỹs, ežeras, Paaluonỹs < Aluonà, upė, Pravienškės < Pravena, upė), apeliatyvinius, arba iš bendrinių žodžių (Kálnas < kálnas, Prekapė < kapa, Vilkỹnė < vilkỹnė).

Daryba

Oikonimai sudaromi visais bendrinių žodžių darybos būdais – priešdėlių (Ùžventis), priesagų (Šačininkai), galūnių vedinių (Žžmiai), sudurtinių (Žematkiemis), sudėtinių vardų (Ẽglių Girià). Dažniausiai sutinkamos priesagos ‑išk‑ (Bagdõniškiai, Kùpiškis, Radvliškis, Vabalškiai), ‑yn‑ (Nemanỹnė, Vaišvilỹnė), ‑in‑ (Aleksandrnė, Ramonnė).

Rinkimas ir tyrinėjimai

Vietovardžius pradėta užrašinėti ir tirti 20 a. pirmoje pusėje (K. Būga, J. Balčikonis, A. Salys). Pagrindiniai žinomi rašytiniai lietuvių oikonimų šaltiniai – Lietuvos apgyventos vietos (1925), Lietuvos TSR administracinis‑teritorinis suskirstymas (1956), Lietuvos TSR administracinio teritorinio suskirstymo žinynas (2 tomai 1974–76). Juose pateiktų oikonimų skaičius vis mažėjo (atitinkamai 30 000, 26 700, 24 000). Į Vietovardžių žodyną (2002) ir Lietuvos vietovardžių žodyną (3 t. 2008–18) įtraukti ir gyvenamųjų vietų vardai.

Lietuvos oikonimija dar palyginti mažai tyrinėta, išsami šios vietovardžių klasės darybos, kilmės analizė kol kas nėra atlikta. Daugiausia oikonimų tyrinėta etimologiškai, tirtas kirčiavimas, taisytos ar koreguotos vardų lytys. Susistemintą platesnę oikonimų (ir hidronimų) analizę atliko P. Jonikas straipsnyje Apie lietuvių vietovardžius (Zu den Litauischen Ortsnamen 1950): aptarta tipiškiausi oikonimų darybos būdai, pateikta nemažai pavyzdžių. Dalis oikonimų apžvelgta J. Balčikonio straipsnyje Gyvenamųjų vietų pavadinimai iš ežerų ir upių vardų (išspausdintas knygoje Rinktiniai raštai 1978). Nustatyta, kad seniausių gyvenviečių vardai yra hidroniminės kilmės, nes pirmosios gyvenvietės kūrėsi prie vandeningų vietų. Detaliai aptarta priesaginės darybos vediniai (M. Razmukaitė Lietuvos priesaginiai oikonimai 1998). 1996 pasirodė A. Vanago studija Lietuvos miestų vardai apie Lietuvos miestų ir kai kurių miestelių vardų kilmę.

Lietuvos oikonimų tyrimų yra atlikę V. Garliauskas, E. Grinaveckienė, J. Jurkštas, A. Salys, P. Skardžius, B. Stundžia ir kiti.

1750