Zabužko Oksana (ukr. Оксана Забужко; Oksana Zabùžko) 1960 09 19Luck, ukrainiečių rašytoja, literatūrologė. Dr. (1985). 1982 baigė Kijevo universitetą (filosofiją), jame dėstė. Nuo 1989 (su pertraukomis) dirba Ukrainos mokslų akademijos Filosofijos institute. 1992 dėstė ukrainiečių filologiją Pensilvanijos universitete, 1996 – Harvardo ir Pittsburgho universitetuose.
Oksana Zabužko
Parašė eilėraščių (rinkiniai Gegužio šerkšnas / Travnevyj inij 1985, Paskutinės žvakės dirigentas / Dyrygent ostann′oji svičky 1990, Autostopas / Avtostop 1994, Kingdom of Fallen Statues 1996, Naujas Archimedo dėsnis / Novyj zakon Archimeda 2000, Antrasis bandymas / Druga sproba 2009), romanų (Ateivė iš kitos planetos / Inoplanetjanka 1992, Ukrainiečių sekso lauko tyrimai / Pol’ovi doslidžennja z ukrajins′kogo seksu 1996, Pasaka apie putino sopilką / Kazka pro kalynovu sopilku 2000, Sese, sese / Sestro, sestro 2003, Apleistų paslapčių muziejus / Muzej Pokynutych Sekretiv 2009, lietuvių kalba pavadinimu Užmirštų „sekretų“ muziejus 2023). Prozai būdinga psichologiškumas, dėmesys vidiniam moters gyvenimui ir seksualumui, savitas Ukrainos istorijos interpretavimas, totalitarizmo ir kolonializmo poveikio žmogaus psichikai analizė, nykstanti riba tarp romano ir intelektinio esė žanrų.
Dar parašė literatūrologijos ir estetikos veikalų (Dvi kultūros / Dvi kul′tury 1990, Ukrainos idėjos filosofija ir europinis kontekstas: Frankivsko laikotarpis / Filosofija ukrajins′koji ideji ta jevropejskyj kontekst: frankivs′kyj period 1992, Ševčenkos Ukrainos mitas / Ševčenkiv mif Ukrajiny 1997, Notre Dame d′Ukraine 2007), esė ir publicistikos (rinkiniai Fortinbraso kronikos / Chroniki vid Fortinbrasa 1999, Let My People Go 2005, Iš knygų ir žmonių žemėlapio / Z mapy knyg i ljudej 2012). Viena pirmųjų ukrainiečių literatūros tyrimams pritaikė feminizmo teorijos ir postkolonializmo studijų metodus.
1
1551