oktavà (lot. octava – aštuntoji), aštuonių eilučių strofa, surimuota abababcc. Pvz.: Sustoji delsdamas prie baro, / Dažyto želmeniu kviečių, / Ir, rodos, vartai atsidaro / Į kraštą saulės paslapčių... / Ir taip tau gera pasidaro, / Taip nematytai, jog kančių, / Kurios anksčiau krūtinę gėlė, / Tavy neliko nė šešėlio (S. Anglickis). Susiklostė italų liaudies poezijoje, dažniausiai vartota ilgose herojinėse poemose, vėliau – jų parodijose. Oktavos rimą vartojo G. Boccaccio (kurtuazinė poema Filostratas / Filostrato, parašyta 1335–40, epinė lyrinė poema Teseida, arba Emilijos vestuvės / Teseida delle nozze di Emilia, parašyta 1339–41, išleista 1475), M. M. Boiardo (riterinė poema Įsimylėjęs Rolandas / Orlando innamorato, parašyta 1476–94, išleista 1495), A. Poliziano, L. Pulci, T. Tasso, ispanas Lope de Vega ir kiti. Renesanso laikotarpiu per vertimus oktava paplito ir kitų tautų literatūroje, originalių kūrinių oktavomis parašė G. Byronas, W. B. Yeatsas, A. Puškinas.
3141