Olafas II Šventasis

Òlafas II Šventàsis (Olav II den Hellige), Òlafas II Hãraldsonas apie 995 1030 07 29Stiklestad, Norvegijos karalius (1015–28). Šventasis (šventė 07 29). Inglingų dinastijos. Haraldo I Gražiaplaukio provaikaitis, Haraldo III Rūsčiojo netikras brolis, Magnuso I Gerojo tėvas. Jaunystėje dalyvavo vikingų žygiuose į Angliją (1009–11) ir Šiaurės Prancūziją (1013 Normandijoje buvo pakrikštytas), 1014 padėjo Etelredui II kariauti su danais. 1015 sugrįžo į Norvegiją ir pasiskelbė karaliumi. 1016 nugalėjo iki tol šalį valdžiusį Ladės jarlą Sveną. Suvienijo ir centralizavo Norvegiją. Diegė krikščionybę, steigė vyskupijas, pasikvietė 4 anglosaksų vyskupus, kodifikavo naujus bažnytinius įstatymus. Olafo II Šventojo reformoms nepritarė dauguma šalies didikų. Dėl jų, remiamų Anglijos ir Danijos karaliaus Knuto Didžiojo, maišto Olafas II Šventasis 1028 pabėgo į Didįjį Naugardą. 1030 sugrįžęs bandė atgauti sostą. Žuvo mūšyje su Knuto Didžiojo šalininkais. Netrukus buvo paskelbtas kankiniu, 1164 kanonizuotas. Laikomas Norvegijos globėju.