Olándijos literatūrà. Iki 17 a. buvo Nyderlandų literatūros dalis. Ji pradėta kurti 17 a. antroje pusėje pradėjus formuotis bendrinei literatūrinei olandų kalbai. 18 a. Olandijos literatūrai būdinga žanrų įvairovė, ryšku kitų šalių literatūrų, daugiausia prancūzų klasicizmo, įtaka. P. Langendijkas prancūzų klasicizmo stiliumi parašė komedijų, J. van Effenas įkūrė ir leido šviečiamojo pobūdžio žurnalą De Hollandsche Spectator (1731–35), rašė didaktinę prozą. 18 a. antroje pusėje dramos žanras pakito, buvo statoma daugiau tragedijų, svarbūs tapo ne bibliniai ar klasikiniai herojai, o paprasti piliečiai. Kurta pjesių apie dorą, socialinę lygybę, padorumą, daug dėmesio buvo skiriama dviem turinio aspektams – visuomeniškumo idealui ir poetiniam klausimui, kokia gero meno esmė ir užduotis. 18 a. buvo populiarūs epai – išsamūs eiliuoti pasakojimai apie žinomus Biblijos arba Europos istorijos herojus, pvz., Arnoldo Hoogvlieto (1687–1763) epas Abraomas, aukščiausiasis tėvas (Abraham, de aartsvader). Herojinius epus kūrė ir poetė Lucretia Wilhelmina van Merken (1721–89). 18 a. pabaigoje daugiau rašyta prozos – nuotykių, šelmių, erotinių, parodijų romanų, kriminalinių biografijų. Šių romanų pagrindiniai veikėjai – studentai, bedarbiai, avantiūristės moterys, prostitutės, aferistai; itin populiarūs romanai buvo apie gudrų žydų finansininką Aaroną Abrahamsą (jis 1737 buvo nuteistas 40 m. katorgos). Sentimentalių romanų parašė Rhijnvisas Feithas (1753–1824). Vis daugiau kūrė moterų; pirmąjį olandų literatūroje epistolinį romaną parašė žymiausias to laikotarpio rašytojų duetas – E. Wolff-Bekker ir A. Deken; eilėraščių vaikams sukūrė Hieronymus van Alphenas (1746–1803). Olandijos kultūrai įtakos turėjo ir Olandijos kolonijos. Poetai ir rašytojai pateikdavo žinių apie Tolimuosius Rytus ir Vakarus (pvz., Janas Jacobas Mauricius, 1692–1768, Surinamo gubernatorius 1742–51), aštriai kritikavo kolonijinę sistemą.
19 a. kurta poezija, kurios pagrindinės temos – Dievas, šeima ir tėvynė. Poetas Hendrikas Tollensas (1780–1856) paprasta, melodinga kalba rašė apie dalykus, kuriuos skaitytojai atpažindavo ir kurie juos jaudindavo. Formavosi romantizmas. W. Bilderdijkas parašė istorinės, religinės poezijos, tragedijų, kūrinių apie pasaulio kilmę, pamokomų eilių apie poezijos esmę; t. p. kūrė ir tipiško romantizmo žanro kūrinius – istorinius eiliuotus pasakojimus. Davidas Jacobas van Lennepas (1774–1853) parašė istorinių romanų, N. Beetsas – romantinės poezijos, apsakymų ir esė apie gyvenamojo laikotarpio provincijos miestelių kasdienybę. 1830–40 Olandijos literatūra žymiai pasikeitė. 1837 įsteigtas žurnalas De Gids, sukurti novatoriški reikalavimai literatūros kūrėjams. N. Beetsas ir J. van Lennepas priklausė vadinamajai Jaunosios Olandijos (Jong Holland) grupuotei. Pradėta rašyti realistinės knygos apie kasdienį gyvenimą, jų pagrindiniai veikėjai – paprasti piliečiai, šiek tiek vėliau – apie palaidai gyvenančius žmones, žydų ignoravimą ir kita. 19 a. viduryje iškilo keletas rašytojų, kuriančių humoristinę literatūrą: Gerittas van de Linde (1808–58), Petrus Augustus de Génestetas (1829–61) ir P. Paaltjensas. Itin didelę įtaką Olandijos literatūrai ir viešajai nuomonei turėjo Multatuli romanas Maksas Havelaras... (Max Havelaar... 1860), kuriame kritikuojama Olandijos politika. 19 a. pasikeitė literatūros kritika, didelę įtaką darė profesionalus kritikas Conradas Buskenas Huetas (1826–86). Iš Prancūzijos į Olandiją plito natūralizmas. Žymus natūralizmo atstovas buvo Fransas Netscheris (1864–1923), juo sekė F. W. van Eedenas ir L. M. A. Couperusas. Po 1880 susiformavo jaunųjų rašytojų literatūrinis judėjimas Aštuoniasdešimtųjų karta (De Tachtigers). Jam priklausė rašytojai W. J. T. Kloosas, K. J. L. Alberdingkas Thijmas, F. W. van Eedenas ir kiti. 1885 jie įsteigė modernų literatūrinį žurnalą De Nieuwe Gids. Judėjimo atstovai teigė, kad literatūra neturi moralizuoti, ji esanti individuali menininko saviraiška; įdiegė naują kalbos vartojimo būdą – vadinamąjį žodžio meną.
20 a. pradžioje susibūrė simbolistų (simbolizmas) grupė: J. H. Leopoldas, A. Verwey, Pieteris Cornelis Boutensas (1870–1953). Natūralizmo tradiciją savo kūryboje pratęsė C. Buysse. A. F. E. van Schendelis sukūrė neoromantinių kūrinių. Rašytojos Carry van Bruggen (1881–1932) romanas Eva (1927), kuris laikomas vadinamosios damų prozos pavyzdžiu, Olandijos literatūroje žymi modernizmo pradžią. Po I pasaulinio karo ryšku avangardizmo tendencijos, dadaizmo, ekspresionizmo ir kitos srovės; kūrėjai manė, kad naujam pasauliui reikia naujo meno, teigė, kad poezija turi perteikti tikrovę, motyvus ėmė iš kasdienio gyvenimo, kėlė gyvenimo kultą, jiems priimtiniausias buvo gatvės menas; tai itin svarbu buvo dadaistams, jie organizuodavo įvairius provokuojamus renginius; pvz., 1923 T. van Doesburgas ir K. Schwittersas suorganizavo dadaistų žygį. Dadaistinę ir ekspresionistinę poeziją kūrė poetai M. Gijsenas, H. Marsmanas, P. A. van Ostaijenas. Poetai modernistai sudarė atskirą grupę, ieškojo visiškai naujų poetinių formų, vengė bet kokių asociacijų su ankstesnių laikų poezija. Žymus 20 a. pirmos pusės poetas M. Nijhoffas poezijoje griežtą formą derino su gyvenamojo laikotarpio temomis. 4 dešimtmetyje buvo leidžiamas populiarus literatūrinis žurnalas Forum (1931–35). Jo vienas steigėjų ir leidėjų M. ter Braakas kūryboje kėlė humanizmo idėjas, kritikavo miesčioniškumą, gilinosi į estetikos klausimus. Maždaug 20 a. viduryje išpopuliarėjo knygos karo tematika (A. Frank Galinis namas / Het achterhuis 1947). Karo tema (ji ir 21 a. dažna Olandijos literatūroje) ryški ir S. Vestdijko, T. de Vrieso prozoje. Po II pasaulinio karo kilusias kovas dėl Indonezijos nepriklausomybės ir jų metu padarytus nusikaltimus buvo bandoma nutylėti. Apie šį skausmingą laikotarpį Indonezijai pasakojama Jeroeno Brouwerso (1940–2022) romane Nuskendęs revoliucionierius (Bezonken rood 1981). Pažymėtina rašytojos H. S. Haasse’s istorinės tematikos proza (novelėje Urugas / Oeroeg 1948 išreiškiamas kritiškas požiūris į kolonializmą). 6 dešimtmetyje susikūrė literatūrinės grupės De Vijftigers ir Penkiasdešimtųjų judėjimas (Beweging van Vijftig). Svarbiausi atstovai – Lucebertas, G. Kouwenaaras ir R. Campertas. Buvo kuriama eksperimentinė poezija, pagrįsta asmenine patirtimi ir spontaniškumo siekiu, jai būdinga maištavimas prieš visuomenines normas ir formalumus, kūryboje neigė skyrybą ir gramatiką. Populiarėjo jaunųjų romanistų (A. Blaman, H. K. V. Mulischo, jis laikomas idėjų romano atstovu olandų literatūroje) kūryba, kuria buvo siekiama provokuoti vyresnę kartą. S. Carmiggeltas savo kūriniuose ironiškai aprašė paprastą žmogų, šaipėsi iš žmonių ydų ir įpročių. 7 dešimtmetyje rašytojai siekė panaikinti prarają tarp meno ir kito gyvenimo, jį perteikti dokumentine medžiaga (pvz., šachmatų diagrama arba pirkinių sąrašu); susibūrė judėjimas Maksimalieji (Maximalen), kuris, kaip ir visi nauji judėjimai, savo pirmtakų kūrybą pavertė karikatūra. Intelektualiojo postmodernizmo atstovai – poetai Arjenas Duinkeris (g. 1956), Erikas Spinoy (g. 1960), prozininkai Gerritas Krolis (1934–2013) ir Maximas Februari (g. 1963). Kuriami postmodernūs, nihilistiški, tragikomiški ir egzistencinės desperacijos persmelkti kūriniai (Arnonas Grunbergas, g. 1971, ir kiti). Mažėja skirtumų tarp žanrų; be to, proza dažnai esti angažuota, bet retai moralizuojanti (Adriaanas van Disas, g. 1946). Parašyta prozos knygų, pagrįstų žurnalistiniais ar istoriniais tyrimais (Geertas Ludzeris Makas, g. 1946, Annejet van der Zijl, g. 1962, Frankas Westermanas, g. 1964). Daugėja olandų kalba kuriančių rašytojų, kurie (ar jų tėvai) kilę ne iš Olandijos (Kaderis Abdolah, g. 1954, Hafidas Bouazza, g. 1970, Naima El Bazaz, 1974–2020, Mustafa Stitou, g. 1974, Abdelkaderis Benali, g. 1975). Jų kūryboje nagrinėjama tapatybės problema, keliamas gimtųjų namų vietos klausimas. Daugelis pastarųjų metų rašytojų siekia demokratizuoti literatūrą, pastebimas masinės kultūros ir literatūros suartėjimas (Raymondus van de Klundertas, g. 1964, Heleen van Royen, g. 1965). Kiti žymesni 20 a. pabaigos–21 a. pradžios rašytojai: Hermanas Kochas (g. 1953), C. Palmen, Arthuras Japinas (g. 1956), Willemas de Jongas (g. 1957), Joostas Zwagermanas (1963–2015), Ronaldas Giphartas (g. 1965). Vaikams rašė A. M. G. Schmidt (Anderseno premijos laureatė), Maxas Velthuijsas (1923–2005), kuria Toonas Tellegenas (g. 1941), Paulas van Loonas (g. 1955), Tanneke Wigersma (g. 1972) ir kiti.
Vertimai į lietuvių kalbą
Lietuvių kalba išleistas rinkinys Nyderlandų novelės (1990). Išversta Olandijos rašytojų Marko Boogo (g. 1970), Paulo Claeso (g. 1943), A. Frank, A. Grunbergo, Miriam van Hee (g. 1952), Paulo Koecko (1940–2024), P. van Loono, Multatuli, C. Palmen, A. M. G. Schmidt, Annelies Verbeke (g. 1976), T. Wigersmos kūrinių.
olandų literatūra; Olandijos kultūra
L: J. te Winkel De ontwikkelingsgang der Nederlandsche Letterkunde 7 dln. Utrecht 1973; D. Morciniec, N. Morciniec Historia literatury niderlandzkiej Wrocław 1985; De Nederlandse en Vlaamse auteurs van middeleeuwen tot heden, met inbegrip van de Friese auteurs Weesp 1985; H. Brems Altijd weer vogels die nesten beginnen. Geschiedenis van de Nederlandse literatuur 1945–2005 Amsterdam 2006; R. Grüttemeier Niederländische Literaturgeschichte Stuttgart 2006.
2952
nyderlandų literatūra
Nyderlandų konstitucinė santvarka
Nyderlandų partijos ir profesinės sąjungos
Nyderlandų ginkluotosios pajėgos