oligosacharidai

oligosachardai (oligo… + gr. sakcharon < skr. sarkara – manai, grūdėtasis cukrus), junginiai, susidedantys iš 2–10 monosacharidų liekanų, susijungusių glikozidiniais ryšiais. Plačiai paplitę gamtoje, randami augaluose (sacharozė), piene (laktozė), daugelis oligosacharidų yra gamtinių glikozidų (glikolipidų, flavonoidų, saponinų, alkaloidų, antibiotikų) molekulių fragmentai. Rūgščių arba fermentų veikiami hidrolizuojasi, sudarydami monosacharidus, pvz., maltozė arba celiuliozė virsta gliukoze, sacharozė – gliukoze ir fruktoze. Kai kurie oligosacharidai (disacharidai, didesnės molekulinės masės oligosacharidai) gali būti redukuojantys (turi vieną laisvą glikozidinę hidroksigrupę) arba neredukuojantys (neturi laisvos glikozidinės hidroksigrupės). Pagal polimerizacijos laipsnį oligosacharidai skirstomi į disacharidus, trisacharidus, tetrasacharidus ir t. t. Svarbiausieji jų yra disacharidai (C₁₂H₂₂O₁₁), kurie sudaryti iš dviejų monosacharidų likučių. Kietos, kristalinės saldaus skonio, optiškai veiklios medžiagos. Gerai tirpsta vandenyje. Svarbiausi redukuojantys disacharidai yra laktozė (pieno cukrus) ir maltozė (salyklo cukrus), neredukuojantys – sacharozė (cukrinių runkelių, cukranendrių cukrus). Oligosacharidai gyvūnų organizmuose ir augaluose susidaro dėl biosintezės arba polisacharidų dalinės hidrolizės. Gaunami perdirbant cukringas medžiagas arba cheminės sintezės būdu. Vartojami maistui.