omotų kalbos

omòtų kabos, afrazijiečių šeimos kalbų šaka. Anksčiau skirtos prie kušitų kalbų šakos. Vartojamos Etiopijos pietvakarinėje dalyje. Kalbančiųjų apie 4 mln. (21 a. pradžioje). Omotų kalbos sudaro apie 25–30 kalbų, skirstomų į 2 grupes: šiaurės (volaitų kalba, apie 1,3 mln., gamų kalba, gofų kalba, davrų kalba, visos apie 1,3 mln., kafa, apie 620 000, benčų arba gimirų kalba, apie 175 000, jemsų kalba, 85 000, basketų kalba, apie 60 000, anfilų kalba, apie 500, ir kitos) ir pietų (aarių kalba, apie 160 000, ir kitos). Omotų kalboms būdinga 5 ilgųjų ir trumpųjų balsių (a, e, i, u, o) sistema. Ne visos kalbos turi tonus (tonus išlaikiusios benčų, dizių, šekų, jemsų, gamų, gofų, davrų kalbos). Vardažodis turi gramatinę linksnio kategoriją, giminės ir skaičiaus gramatinės kategorijos nykstančios. Būdvardis kaip atskira kalbos dalis neskiriamas. Būdinga linksniuojamieji asmeniniai, saviti klausiamieji ir parodomieji įvardžiai. Kaip ir kušitų kalbose, žodžių daryboje dominuoja sufiksacija. Ryškūs agliutinaciniai bruožai. Dažniausia sakinio struktūra – veiksnys–papildinys–tarinys (SOV). Leksika panaši į kušitų kalbų leksiką. Dauguma kalbų neturi rašto. Gausesnės kalbos turi raštą lotyniškais arba etiopų rašmenimis. Benčų (gimirų), kafa, volaitų, basketų kalbomis išverstas Naujasis Testamentas.

85