organiniai fotopuslaidininkiai

orgãniniai fotopùslaidininkiai, organinės medžiagos, kurios tamsoje yra izoliatoriai, o apšviestos tampa puslaidininkiais. Skirstomi į skylinius (perneša teigiamuosius krūvininkus – skyles), elektroninius (perneša neigiamuosius krūvininkus – elektronus) ir dvipolius (perneša abiejų tipų krūvininkus). Skylinio laidumo organiniai fotopuslaidininkiai – benzidino, butadieno, hidrazonų, oksazolo, trifenilaminų dariniai – stiprūs elektronų donorai, turintys mažą jonizacijos potencialą (5–5,8 eV). Norint, kad medžiaga taptų jautri šviesai regimojoje spektro srityje, ji sensibilizuojama organiniais junginiais elektronų akceptoriais, pvz., azodažikliais, skvarilio druskomis. Elektroniniai organiniai fotopuslaidininkiai – trinitrofluorenono, difenilchinono, antrachinono dariniai. Jų yra daug mažiau negu skylinių organinių fotopuslaidininkių. Svarbiausi dvipoliniai organiniai fotopuslaidininkiai yra 1,4- ir 5,8-naftalendikarboksirūgščių diimidai. Juose akceptorius yra naftalendiimidas, o donoras – triarilamidas arba kitas amidas. Dar gali būti kristaliniai ir amorfiniai organiniai fotopuslaidininkiai. Praktinę reikšmę turi amorfiniai organiniai fotopuslaidininkiai, kurie skirstomi į polimerus, mažos molekulinės masės stiklus ir mažos molekulinės masės fotopuslaidininkių kietuosius tirpalus polimeruose. Organiniai fotopuslaidininkiai naudojami elektrofotografijoje (kopijavimo aparatų ir lazerinių spausdintuvų fotoreceptoriuose), šviesos dioduose, t. p. saulės baterijoms, fotorefrakcinėms medžiagoms, lauko tranzistoriams gaminti. Pirmasis organinis fotopuslaidininkis – polivinilkarbazolas – 1924 susintetintas Vokietijoje; kaip puslaidininkį 1969 jį panaudojo japonų bendrovė Matsushita organiniams elektrofotografiniams sluoksniams gaminti.