ornitològija (ornito… + gr. logos – mokslas), zoologijos šaka, tirianti paukščius: jų sistematiką, anatomiją, fiziologiją, biologiją, ekologiją, paplitimą, elgesį. Teikia duomenų evoliucijai, etologijai, ekologijai, genetikai. Smulkesnės ornitologijos šakos: taikomoji, aviacinė, medicininė, radarinė ir kitos. Iš pradžių daugiausia buvo aprašomos paukščių rūšys ir jų paplitimas. Duomenų apie paukščius randama dar IV a. prieš Kristų Aristotelio veikale Gyvūnijos istorija (Historia Animalium). Daugiau žinių apie paukščius 1555 pateikė P. Belonas (Prancūzija) knygoje Paukščių kilmės istorija (L’Histoire de la nature des oiseaux). 1599 ornitologijos terminą sukūrė U. Aldrovandi (Italija).
Francis Willughby veikalo Ornitologija (1676) viršelis
17 a. sudaryta pirmoji paukščių klasifikacija (Francis Willughby ir J. Ray, Anglija), paukščių sistematikos pagrindus 1735 sukūrė C. von Linné veikale Gamtos sistema (Systema nature). Pirmą kartą pasaulio paukščiai aprašyti G. L. de Buffono (Prancūzija) 1770–85 9 tomų veikale Paukščių gamtinė istorija (Histoire naturelle des oiseaux). Iki 19 a. vidurio daugiausia buvo aprašoma paukščių sistematika, morfologija, paplitimas. Nuo 19 a. vidurio paukščiai buvo sisteminami pagal jų filogenetinius ryšius (M. Fürbringeris, Vokietija). 19–20 a. ornitologijos plėtotei svarbią reikšmę turėjo E. Stresemanno (Vokietija), E. Mayro (Jungtinės Amerikos Valstijos), A. Wetmore’o (Didžioji Britanija), I. Voznesenskio, A. Severcovo (abu Rusija), E. O. Wilsono (Jungtinės Amerikos Valstijos), W. D. Hamiltono (Didžioji Britanija), G. Dementjevo (SSRS), N. Tinbergeno (Olandija) darbai.
21 a. pradžioje ornitologijoje naudojami įvairūs molekuliniai tyrimų metodai, naujausios technologijos ir inovacijos. Tai padeda spręsti mokslines problemas, tikrinti hipotezes ir teorijas, tikslinti sistematiką. Žymiausi ornitologijos centrai – Vašingtono, Niujorko, Čikagos, Londono, Paryžiaus, Berlyno, Leideno gamtos istorijos muziejai. Įvairių šalių ornitologai yra susibūrę į nacionalines draugijas. Nuo 1884 rengiami tarptautiniai ornitologų kongresai.
Leidžiami žurnalai Journal für Ornithologie (Berlynas, nuo 1853), The Ibis (Londonas, nuo 1859), Emu (Melburnas, nuo1901).
Ornitologija Lietuvoje
Ornitologijos pradžia sietina su K. Tyzenhauzo 1843–46 išleistu 3 tomų veikalu Visuotinė ornitologija, arba visų pasaulio dalių paukščių aprašymas (Ornitologia powszechna, czyli opisanie ptaków wszystkich części świata). Paukščių tyrimai pradėti 1919 įsteigus Kauno zoologijos muziejų, 1929 Ventės rago ornitologinę stotį. Sistemingai paukščius nagrinėjo T. Ivanauskas, išleidęs Vadovėlį Lietuvos paukščiams apibūdinti (1931), Lietuvos paukščius (3 dalys 1938–55, 21957–64). 1960 M. Valius parašė knygą Lietuvos vandens ir pelkių paukščiai. Pirmoji Ornitologijos laboratorija įkurta 1973 Zoologijos ir parazitologijos institute (nuo 2003 Ekologijos institutas). 1984 įkurta Lietuvos ornitologų draugija. Autorių kolektyvas parengė veikalą Lietuvos fauna. Paukščiai (dalis 1 1990, dalis 2 1991). A. Vaitkevičius, L. Jezerskas, V. V. Logminas atliko paukščių ekologijos, migracijos, saugomų teritorijų tyrimus. 21 a. tiriama paukščių migracija ir jų valdymo mechanizmai, teorijos, apsauga, teritorinis pasiskirstymas ir biotopo pasirinkimo tyrimai (E. Drobelis, M. Žalakevičius, P. Kurlavičius, S. Švažas, V. Stanevičius, V. Jusys).
644