osetnų kalbà priklauso indoeuropiečių šeimos iranėnų kalbų šakos rytų grupei. Kalbančiųjų apie 600 000 Kaukaze, daugiausia – Šiaurės Osetijoje (Rusijos Federacija) ir Pietų Osetijoje (Gruzija). Manoma, osetinų kalba yra vienintelė gyva skitų, sarmatų ir alanų kalbų palikuonė. Alanai (osetinai), traukdamiesi nuo mongolų‑totorių persekiojimų, 14–15 a. atsikėlė į dabartinės teritorijas Vidurio Kaukaze. Osetinų kalba artimiausia puštūnų ir jagnobų kalboms, nuo kitų iranėnų kalbų labai skiriasi. Osetinų kalba patyrė didelę gruzinų, rusų, kitų kaukaziečių ir tiurkų kalbų įtaką (turi daug skolinių iš šių kalbų). Turi 35 fonemų sistemą: 7 balsius, 2 pusbalsius ir 26 priebalsius, iš kurių charakteringi uždarieji gerkliniai priebalsiai. Daiktavardžiams būdinga agliutinacinė linksniavimo (9 linksniai), veiksmažodžiams – fleksinė asmenavimo sistemos. Tariamoji nuosaka turi 3 laikų formas. Prielinksniai beveik visi išnykę, vartojama daug polinksnių. Osetinų kalbai būdinga dvidešimtinis skaičiavimas. Pirmi rašytiniai šaltiniai, užrašyti graikų abėcėle, yra iš 10–12 amžiaus. Vėliau naudotasi gruziniška, lotyniškąja abėcėle, dabar – kirilika (turi 42 raides). Pirmoji knyga – katekizmas kirilika – išleista 1798. Skiriamos 2 pagrindinės tarmės: digorų (Šiaurės Osetijos vakarinėje dalyje ir Kabardos Balkarijoje) ir ironų (Šiaurės Osetijoje ir Pietų Osetijoje). Osetinų bendrinė literatūrinė kalba remiasi ironų tarme, bet abi tarmės Osetijoje turi oficialųjį statusą, leidžiama spauda, transliuojamos radijo ir televizijos laidos, mokomasi mokyklose.
85