Ovdijus, Publijus Ovidijus Nazonas (Publius Ovidius Naso) 43 pr. Kr.Sulmona (Abruzzi sr., Italija) 18 po Kr.Tomai (dabar Constanţa, Rumunija), romėnų poetas. Priklausė raitelių luomui. Romoje ir Atėnuose gavo valstybės vyrui reikalingą išsilavinimą, bet politinės karjeros nesiekė, nes nuo 16 metų pradėjęs garsėti eilėmis, nutarė atsidėti kūrybai.
Ovidijus
Visiems Ovidijaus kūriniams būdinga sklandus eiliavimas, aiški kompozicija. Sumaniai naudodamasis tradiciniais romėnų elegijos motyvais (mylimosios uždarytos namų durys, laiškas, dovana ir panašiai) Meilės elegijose (Amores 3 knygos) sukūrė linksmo lengvabūdžio įsimylėjėlio paveikslą. Parašė amžininkų gerai vertintą neišlikusią tragediją Medėja (Medea). Eleginiu dvieiliu parašytas laiškų formos 21 eilėraščio rinkinys Herojės (Heroides) yra 17 mitinių herojų moterų ir senovės Graikijos poetės Sapfo laiškai jas palikusiems mylimiesiems. Trys laiškai pateikti su atsakymais, kiekvienas laiškas yra psichologiškai motyvuotas ir išreiškia vis kitą jausmą: ilgesį (Penelopė), nusivylimą (Ariadnė), pavydą (Dejaneira), beviltiškumą (Didonė), kerštingumą (Medėja), įžeistą išdidumą (Hermionė) ir kita. Kosmetikos patarimų pateikiantis eleginiu dvieiliu parašytas didaktinio žanro kūrinys Apie veido priežiūrą (De medicamine faciei) išliko ne visas. 2 m. po Kristaus pasirodė didaktinė eleginiu dvieiliu sukurta poema Meilės menas (Ars amatoria 3 knygos), mokanti užsitarnauti ir išlaikyti norimo asmens meilę. Išradingai, patraukliai, smagiai Ovidijus sueiliavo patarimus ne didelės meilės, o niekuo neįpareigojančių ryšių ir nuotykių ieškantiems asmenims. Pavargusiems nuo meilės parašė didaktinį kūrinį Vaistai nuo meilės (Remedium amoris).
Į 6 metus kurtą epą Metamorfozės (Metamorphoses 15 knygų) Ovidijus sudėjo senovės graikų ir romėnų mitus bei legendas. Jie pateikti chronologiškai nuo pasaulio sukūrimo iš chaoso iki Ovidijaus gyvenamojo laikotarpio. Augalais, gyvūnais, akmenimis, žvaigždėmis, upėmis virtusių mitų personažų gausa epas teigia amžiną, stichiškai vykstantį materialaus pasaulio kitimą bei judėjimą, supriešintą su sielos, kaip žmoguje tūnančio dieviško elemento, pastovumu. Virsmas rodo vienas iš kito atsirandančių pasaulio elementų ryšį bei vienovę, skelbia pasaulio amžinumą. Ovidijus suteikė pasakojimams įvairių žanrų požymių: elegijos, himno, tragedijos, herojinio epo. Dažnai pasitelkiamas rėminės kompozicijos principas: į jau pakitusių ar dar nepraradusių savo pavidalo personažų lūpas įdedami pasakojimai apie kitus virsmus. Aitiologinio (graikų kalba aitija priežastis) pobūdžio kūrinys Švenčių kalendorius (Fasti), aiškinantis romėnų švenčių, jų apeigų kilmę ir prasmę, liko nebaigtas. Jį įpusėjęs Ovidijus 8 m. po Kristaus nelauktai buvo ištremtas į Tomų miestą prie Ponto jūros (dabar Juodoji jūra). Oficiali tremties priežastis – visuomenės dorovę gadinanti poema Meilės menas. Tremtyje Ovidijus parašė ir atsiuntė draugams į Romą išleisti elegijų 5 knygas Liūdesiai (Tristia) ir eleginiu dvieiliu sukurtas 4 knygas Laiškai iš Ponto (Epistulae ex Ponto). Jose išmoningai rutuliodamas tuos pačius nejaukios stepės, atšiaurios žiemos, priešų antpuolių, nesuprantama kalba kalbančių čiabuvių, knygų ir intelektualių pašnekesių trūkumo vaizdus, Ovidijus perteikė didžiulės vienatvės, atskirties nuo pasaulio jausmą. Dar išliko nežinomam asmeniui skirtų prakeiksmų poema Ibis (Ibis) ir per 100 eilučių iš poemos apie Juodosios jūros žuvis. Europos literatūroje ir mene ryškiausius pėdsakus paliko Metamorfozės. Kai kurie jų pasakojimai (Pigmalionas, Piramas ir Tisbė, Dafnė, Filemonas ir Baukidė, Faetontas, Narcizas, Dedalas ir Ikaras) įkvėpė daugelį rašytojų ir vaizduojamojo meno kūrėjų. Į lietuvių kalbą Ovidijaus kūryba verčiama nuo 19 a. pradžios. Metamorfozes išvertė (1979) A. Dambrauskas.
273