pacieñtų téisės, subjektyvios asmens galimybės reikalauti iš medicinos teisinių santykių dalyvių tam tikro elgesio, garantuojančio jo sveikatą, informacijos prieinamumą ir kitas teises. Apibrėžiamos kaip socialinės (pozityvios, nes nustato valstybei pareigą garantuoti asmeniui galimybę lygiais pagrindais su kitais naudoti socialines vertybes) ir individo (negatyvios, nes siekia apsaugoti asmenį nuo nepagrįsto visuomenės ir valstybės kišimosi) teisės. Skiriama bendrosios ir konkrečių grupių pacientų teisės (ypač svarbios hospitalizuoto paciento, psichikos ligonio, dalyvaujančio biomedicinos tyrimuose asmens teisės), taip pat pacientų teisės saugos mechanizmai. Pagrindinės pacientų teisės yra šios: teisė į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas, sveikatos priežiūros įstaigos ir specialisto pasirinkimą, informaciją, nežinojimą (informacija apie paciento sveikatos būklę, ligos diagnozę, galimą riziką, komplikacijas, šalutinį poveikį ir kita negali būti pacientui pateikiama prieš jo valią), teisė susipažinti su įrašais savo medicininiuose dokumentuose, teisė į privataus gyvenimo, kūno neliečiamumą, anoniminę sveikatos priežiūrą, dalyvavimą biomedicinos tyrimuose ir mokymo procese, skundų teikimą, žalos atlyginimą. Pacientų teisės negali būti varžomos dėl jų lyties, amžiaus, rasės, pilietybės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų, seksualinės orientacijos, genetinių savybių, neįgalumo ir kitų priežasčių.
Sąmoningo sutikimo gydytis būtinumas Anglijos teismų praktikoje nustatytas 18 a. pabaigoje. Pacientų teisės Europoje formavosi teismuose sprendžiant įvairias civilines bylas.
LIETUVOJE pacientų teises reglamentuoja Civilinis kodeksas (2000, įsigaliojo 2001), Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas (1996, nauja redakcija 2010) ir kiti teisės aktai.