pagálvė, 18–19 a. Rusijos imperijos neprivilegijuotų luomų bet kokio amžiaus vyrų, įtrauktų į revizijos sąrašą, mokestis. Svarbiausias iš tiesioginių valstybės mokesčių. 18 a. sudarė apie 50 % valstybės pajamų. 19 a. padidėjus netiesioginiams mokesčiams pagalvės dalis biudžete sumažėjo.
Pagalvę 1724 įvedė imperatorius Petras I vietoj kiemo mokesčio. Mokėtojų skaičius buvo periodiškai tikslinamas per gyventojų surašymus, vadinamąsias revizijas (pirmoji vyko 1718).
Pagalvės dydį valstybė nustatydavo atsižvelgdama į kariuomenės išlaidas; mokėtojų realių pajamų nebuvo paisoma. Iš pradžių pagalvės dydis buvo 80 kapeikų. Valstiečiams pagalvė vėliau sumažinta iki 74 ir 70 kapeikų, bet 19 a. vėl padididinta: 1867 įvairiose gubernijose valstiečiai mokėjo nuo 1 rublio 15 kapeikų iki 2 rublių 61 kapeikos. Miestiečiai 1769–75 mokėjo po 2 rublius. 1775 pirkliams pagalvė pakeista procentine rinkliava nuo įregistruoto kapitalo.
1863 visiems Rusijos imperijos (išskyrus Besarabiją ir Sibirą) miestiečiams pagalvė buvo panaikinta ir liko vien valstiečių mokesčiu. Už pagalvės mokėjimą kolektyviai atsakė visa kaimo bendruomenė. 1883–87 pagalvė panaikinta Rusijos europinėje dalyje, 1899 – Sibire.
Lietuvoje
Lietuvoje pagalvės mokestis mokėtas 16–19 amžiuje. 16 a. pirmoje pusėje įvestas nekilmingiems totoriams, nebegalintiems atlikti karo tarnybos ir ėmusiems verstis amatais (Rusijos valdžia 19 a. iš Lietuvos totorių pagalvės mokesčio neėmė). 16 a. viduryje mokestis buvo įvestas žydams: nuo 1764 iš asmens po 2 auksinus, nuo 1775 – po 3.
Rusijos vyriausybė 19 a. (nuo 1795 Lietuva buvo prijungta prie Rusijos imperijos) įvedė pagalvės mokestį visiems valstiečiams, miestiečiams ir pirkliams. Buvo apmokestinami visi vyrai (nesvarbu, kokio amžiaus), įrašyti į revizijų sąrašus.
Valstiečiai mokėjo po 2 rublius asignacijomis, nuo 1839 – po 95 kapeikas sidabru, laisvieji žmonės nuo 1812 – po 7 rublius asignacijomis, nuo 1839 – po 2,09 rublio sidabru, miestiečiai iki 1839 – po 8 rublius asignacijomis, vėliau – po 2,38 rublio sidabru.
Už pagalvės mokesčio surinkimą iš baudžiauninkų buvo atsakingas dvarininkas. Jis mokestį paskirstydavo pagal jų ekonominį pajėgumą. Po baudžiavos panaikinimo (1861) už pagalvės mokesčio nepriemokas galėjo būti iš varžytinių parduotas valstiečių kilnojamasis turtas.
Mokestis pirkliams panaikintas 1827, miestiečiams – 1863, buvusiems dvarininkų valstiečiams – 1886, kitiems valstiečiams – 1887. Vietoj pagalvės mokesčio miestiečiai ir pirkliai pradėjo mokėti pajamų ir turto mokestį, valstiečiai – žemės mokestį.
2073