Pakrúojis, miestas Lietuvos šiaurėje, Šiaulių apskrityje, į rytus nuo Šiaulių, abipus Kruojos; rajono savivaldybės, seniūnijos, dekanato ir parapijos centras. 4352 gyventojai (2020).

Pakruojis

Geležinkelis į Radviliškį, plentai į Šiaulius, Pasvalį, Panevėžį, Linkuvą, Rozalimą; geležinkelio stotis. Parketo gamyba (bendrovė Pakruojo parketas), statybos darbai (Meresta, Pakruojo arka). Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Paštas, ligoninė, pirminės sveikatos priežiūros centras, gimnazija, pagrindinė, pradinė ir muzikos mokyklos, vaikų darželis, 3 lopšeliai‑darželiai, suaugusiųjų ir jaunimo bei kultūros centrai, biblioteka. Profesoriaus Stasio Ušinsko memorialinis kambarys (įkurtas 1998). Leidžiami laikraščiai: Auksinė varpa (1952–61 vadinosi Žvaigždė). Prie miesto yra Pakruojo buvusio dvaro sodyba. Pakruojyje gimė S. Ušinskas.

Pakruojo herbas

Architektūra

Pakruojo dvaro rūmai (19 a. pradžia, restauruoti 1959, 1968, 2013)

18 a. pabaigos–19 a. dvaro sodyba – viena didžiausių Lietuvoje (nuo 2007 rekonstruojama). 26 pastatai sudaro 4 sektorius: reprezentacinį, 2 ūkinius ir gamybinį. Pastatai: vėlyvojo klasicizmo rūmai (19 a. pradžia, restauruoti 1959, 1968), ūkiniai (arklidė, daržinė, vežiminė, sandėliai, svirnai, tvartai, vandens ir vėjo malūnai, abu 1823) ir gamybiniai (ledainė, pieninė, spirito varykla, vaistinė) pastatai, oficina (1818), tiltas‑užtvanka (1821, restauruotas 2001), karčema (19 a.), evangelikų bažnyčia (19 a. pabaiga–20 a. pradžia), malūnininko (1836, restauruotas 20 a. antra pusė), meistrų, tarnautojo (abu 19 a.) gyvenamieji namai; peizažinis parkas (1850–60, 1975 sutvarkytas pagal architektės R. Paslaitienės projektą) su tvora ir vartais (1840). Baroko ir klasicizmo bruožų turinti sinagoga (1801, restauruota 2017, dabar biblioteka), istoristinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia (1887, pašventinta 1890), spaustuvė (19 a. antra pusė), gaisrinė (1928), malūno‑lentpjūvės statinių kompleksas (20 a. 4 dešimtmetis, restauruotas 1950).

Pakruojo dvaro tiltas‑užtvanka (1821, restauruotas 2001)

2271

Istorija

1531 07 30 paminėtas Upytės apskrities valstiečių žemėse kuriamas Pakruojo dvaras ir miestelis minimas ir 1556. Maždaug tuo metu jis suplanuotas pagal Valakų reformos nuostatus. Abiejų Tautų Respublikos valdovas Žygimantas Vaza Pakruojui suteikė 2 prekymečių privilegiją. 1630 pastatyta filijinė bažnyčia. 1647 surašyti 34 namai. 1702 miestelis gavo prekybos privilegiją. 1707, 1787, 1788, 1860 ir 1870 Pakruojis degė. Po 1700–21 Šiaurės karo Pakruojyje ėmė kurtis žydai. 1790 Pakruojyje gyveno 37 šeimos (11 krikščionių ir 26 žydų).

Nuo 18 a. pabaigos buvo pertvarkoma dvaro sodyba (valdė T. Ropas). 18 a. antroje pusėje pastatyta sinagoga (antroji – 1801), beveik užstatyta aikštė. 19 a. pirmoje pusėje veikė parapinė mokykla, Pakruojo dvare mokytojavo F. Dubois de Montpereux, parengęs ir išleidęs pirmąjį Lietuvos geologinį žemėlapį. Per 1830–1831 sukilimą buvo užėmęs A. Kordzikovskio sukilėlių būrys. 1847 gyveno 750 žydų. Per 1863–64 sukilimą Pakruojį buvo užėmę K. Lukošiūno ir P. Bagdonavičiaus sukilėlių būriai. Nuo 1861 Pakruojis buvo valsčiaus centras. 1866 įsteigta vaistinė. Per I pasaulinį. karą 1915–16 pro Pakruojį nutiestas Radviliškio–Pasvalio siaurasis geležinkelis ir jo šaka į Linkuvą. 1918 pabaigoje–1919 03 Pakruojį užėmė Sovietų Rusijos kariuomenė, 1919 10–11 apiplėšė bermontininkai. Po 1922 išparceliavus dvarą, skirta žemių miesteliui plėsti.

Pakruojo bažnyčia ir aplinkinės sodybos (1920)

Iki 1941 08 pabaigos nacių okupacinė valdžia Pakruojo žydus sušaudė Žagarės žydų gete. Po II pasaulinio karo per sovietų okupaciją Pakruojo apylinkės miškuose veikė Prisikėlimo apygardos Lietuvos partizanai, buvo ištremta ne mažiau kaip 13 Pakruojo gyventojų. 1950 Pakruojis tapo rajono centru, jam suteiktos miesto teisės. Nuo 1974 veikė gelžbetonio konstrukcijų gamykla. 20 a. pabaigoje įsikūrė agrochemijos, vaistažolių perdirbimo ir parketo gamybos įmonės. 1993 patvirtintas Pakruojo herbas.

1833 buvo 664, 1859 – 642, 1897 – 1545, 1923 – 1184, 1959 – 2427, 1970 – 3900, 2001 – 6057, 2011 – 5139 gyventojai.

Pakruojo dvaro vėjo malūnas (1823)

A. Miškinis Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai / Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės Vilnius 2007.

972

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką