paleobotãnika (paleo… + botanika), mokslas, tiriantis praėjusių geologinių laikotarpių augalus, jų kompleksus. Kartais paleobotanika vadinama paleofitologija ir priskiriama botanikai, paleontologijai ar paleobiologijai.
Paleobotanikos tyrimų objektas yra iškastiniai fosilizuoti augalai, jų liekanos ar atskiros dalys. Dažniausiai iškastiniai augalai būna išlikę atspaudų, įspaudų, fitoleimų (apanglėjusių liekanų) ir petrifikacijų (suakmenėjusių liekanų) pavidalu. Fitoleimams priklauso įvairiomis aplinkos sąlygomis ypač gerai išsilaikančios augalų sporos ir žiedadulkės. Paleobotaniniams tyrimams medžiaga renkama akmens anglių ar kitų naudingųjų iškasenų atviruose karjeruose, natūraliose atodangose ar gręžiant specialius gręžinius. Tyrimų metu siekiama nustatyti augalų evoliucijos kryptis, sudaryti atskirų augalų filogenetines eiles, išaiškinti taksonominių grupių atstovų evoliucinius ryšius, nustatyti augalų filogenezės etapų pradžią, kiek galima tiksliau įvertinti augalų požymio ar struktūros atsiradimo laiką, aprašyti kažkada Žemėje buvusius augalus, rekonstruoti įvairių geologinių laikotarpių gamtines sistemas.
sėklinių paparčių Crossotheca genties žiedadulkių organas, išsaugotas kaip autentiška mineralizacija (Sedgwick muziejus, Kembridžas, Jungtinė Karalystė)
Skirstoma į ichnofitologiją (tiriami iškastinių augalų stiebų bei lapų atspaudai ar įspaudai), paleostomatografiją (tiriamas iškastinių augalų epidermis ir kutikulė), paleodiasporologiją (tiriamos iškastinių augalų diasporos – sporos, sėklos, vaisiai), paleoksilologiją (tiriama iškastinių augalų mediena), paleosistematiką (iškastinių augalų taksonų aprašymas ir lyginamoji analizė), paleomorfologiją (iškastinių augalų išorinių struktūrų analizė), paleoanatomiją (iškastinių augalų vidinių struktūrų analizė), paleofloristiką (praėjusių geologinių epochų augalų taksonų sudėties analizė) ir paleofitoekologiją (priešistorinių ekosistemų rekonstravimas ir analizė pagal iškastinius augalus). Dar yra smulkesnės tyrimo kryptys: paleopalinologija (tiriamos iškastinių augalų sporos ir žiedadulkės) ir paleokarpologija (tiriamos žiedinių augalų sėklos ir vaisiai).
vidurinio devono suakmenėjusios dreifuojančios medienos gabalas (Niujorko valstija)
Paleobotaninius tyrimus ypač sunkina analizuojamos medžiagos fragmentiškumas, nes aptinkamos tik pavienės ir negausios iškastinių augalų struktūros, pagal kurias ir atliekamos botaninės rekonstrukcijos. Iškastinius augalus aprašinėti ir klasifikuoti pradėta dar 17 a. pabaigoje. Paleobotaninų tyrimų pradininku dažniausiai laikomas prancūzų mokslininkas A. Brongniart’as, kuris 1828–37 suformulavo iškastinių augalų analizės pagrindines principines nuostatas. Surinkta daug medžiagos apie išnykusių augalų sporas, žiedadulkes, įvairių organų morfologines ir anatomines struktūras. Atlikta daugybė įvairaus taksonominio rango iškastinių augalų rekonstrukcijų, paleofloristinių ir paleogeografinių apibendrinimų. Vienas didžiausių paleobotaninių atradimų buvo padarytas 1859, kai J. W. Dawsonas (Kanada) surado iki tol mokslui nežinomus induočius augalus, kurie buvo aprašyti Psilophyton princeps vardu. Būtent jie ir į juos panašūs belapiai augalai, augę Žemėje prieš daugiau kaip 450 mln. m., dabar priklausantys iškastinių augalų rinijainių klasei, laikomi daugumos dabartinių augalų grupių tiesioginiais ar netiesioginiais pirmtakais.
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje paleobotaniniuose tyrimuose plačiai pradėti naudoti skenuojantys ir transmisiniai elektroniniai mikroskopai, pagerėjo analizuojamosios medžiagos kokybė. Šiuolaikinės įrangos ir naujų tyrimo metodų (serijiniai augalinių komponentų pjūviai, maceravimo įvairūs būdai) naudojimas padeda ne tik sukaupti daugiau žinių apie išnykusius augalus, bet ir patikslinti kai kuriuos ankstesnius duomenis. Paleobotanika teikia duomenų paleoekologijai, paleogeografijai, biostratigrafijai, geochronologijai ir istorinei geologijai.
Paleobotanika Lietuvoje
Pirmuosius paleobotanikos tyrimus 19a. pabaigoje–20 a. pradžioje atliko vokiečiai A. Jentzschas, H. Preussas ir austras H. Gamsas. Vėliau iškastinius augalus t. p. tyrė Lenkijos ir Baltarusijos mokslininkai. Sistemingi paleobotaniniai, visų pirma palinologijos, tyrimai pradėti 20 a. viduryje. Senovinės augalijos atkūrimo pagal sporų ir žiedadulkių spektrus metodiką sukūrė M. Kabailienė. Labiausiai išplėtotos paleobotaninių tyrimų kryptys yra įvairių geologinių laikotarpių augalijos raida (M. Kabailienė, O. Kondratienė, A. Grigienė, M. Stančikaitė, O. Karvelienė, A. Klivečkienė), paleokarpologija (M. Riškienė, D. Kisielienė), Baltijos jūros nuosėdų stratigrafija (N. Savukynienė), gyventojų ūkio paleopalinologinė raida (M. Stančikaitė, N. Savukynienė), paleoklimatologija (O. Kondratienė), paleoalgologija (V. Šeirienė, G. Vaikutienė). Paleobotanikos tyrimai atliekami Vilniaus universitete, Geologijos ir geografijos institute, Geologijos tarnyboje.
2560