Panãmos dail
Dailė iki 16 amžiaus
Iki 16 a. dabartinėje Panamos teritorijoje klestėjo indėnų kultūros, čia susipynė Centrinės ir Pietų Amerikos tradicijos. Dariéno kultūros menas buvo artimas Kolumbijos senajai dailei: kurta keramika su lipdytiniu, raižytu, t. p. raudonai juodu dekoru, apie 700 iš Kolumbijos perimta aukso apdirbimo technika. Iki pat 16 a. dabartinės Panamos centrinėje dalyje klestėjo Coclé kultūra: statytos megalitinės kolonos su žmonių ir gyvūnų figūromis viršuje, keramikoje iš šiaurės atėjusi polichromijos tradicija derinta su iš Peru perimta motyvų (krokodilų, vėžlių, paukščių) stilizacija, iš aukso ir vario lietos ir kaltos gyvūnų figūrėlės, pakabučiai, šalmai, kiti dirbiniai, metalas juose derintas su kaulu, brangiaisiais ir pusbrangiais akmenimis (kvarcu, agatu, serpentinu, jaspiu, smaragdu, opalu).
Veraguaso kultūrai (centrinėje Panamoje) būdinga girnos su bareljefiniais žvėrių, krokodilų atvaizdais, keramika, dekoruota lipdiniais ir raižiniais, aukso, sidabro ir vario lydinio liejiniai (daugiausia žmonių, gyvūnų, paukščių pavidalo pakabučiai). Chiriquí kultūros (Panamos vakaruose) dailė stilistiškai buvo susijusi su Kosta Rikos menu, kurtos akmeninės moterų statulos, horeljefinės figūros akmens blokuose, apibendrintos formos vyrų (dažnai ant pečių nešančių kitą figūrą) skulptūros su pjedestalu, akmeniniai aukojimo stalai su žmonių ir gyvūnų galvomis, keraminės švilpynės, indai ant figūrinių kojelių, ištapyti beždžionių, krokodilų, aštuonkojų, šarvuočių ir kitais atvaizdais.
16–19 amžiaus dailė
Kolonijiniu laikotarpiu (1509–1821) kurta religinė dailė. Iš pradžių paveikslai ir skulptūros, skirti Panamos bažnyčioms ir vienuolynams puošti, buvo vežami iš Ispanijos dirbtuvių, vėliau gabenti iš Ekvadoro, Peru, kurti pačioje Panamoje. Šio laikotarpio kūriniai – dažniausiai anoniminiai, neišsiskiriantys, vyravo baroko ir rokoko stilius. Ryškesni pavyzdžiai – Šv. Juozapo bažnyčios Panamoje pagrindinis altorius (18 a. pirma pusė), skulptūra Nekaltas prasidėjimas bažnyčioje San Carlose, paveikslas Švenčiausioji Trejybė bažnyčioje Natoje (abu 18 amžius).
1821 Panamai atsiskyrus nuo Ispanijos, į ją ėmė atvykti daug užsienio dailininkų, jie piešė ir tapė Panamos peizažus bei žmones. Piešiniai buvo reprodukuojami litografijos ir medžio raižinio technika; išsiskyrė Ch. Parsonso (1821–1910), B. Tayloro (1825–78) kūriniai. 19 a. portretų sukūrė J. A. Yáñezas, peizažų – Ch. Chr. Nahlis (1818–78), E. Chartonas (1815–77), W. Leblancas (1822–1903).
20 amžiaus–21 amžiaus pradžios dailė
Po nepriklausomybės paskelbimo (1903) kūrė žymūs dailininkai M. E. Amadoras (1869–1952), R. Lewisas (1874–1949) ir H. Ivaldi (1909–47), portretuose, peizažuose ir natiurmortuose jie derino akademizmą ir modernizmą. 1913 Panamos mieste įsteigta Nacionalinė tapybos akademija (1932–52 Nacionalinė tapybos mokykla, nuo 1952 Nacionalinė plastinių menų mokykla). Ją baigę tapytojai J. M. Cedeño (1914–97), A. Sinclairis (g. 1915), E. Silvera (g. 1917), C. Oduberas (1921–2000), I. L. Benítezas (1927–68) nuo 5 dešimtmečio kūrė įvairia stilistika (realizmo, ekspresionizmo, abstrakcionizmo), dažnai rinkosi nacionalines temas.
G. Trujillo. „Nuchos“ Dievo Motina (aliejus, 1989)
20 a. 6 dešimtmetyje dauguma Panamos dailininkų studijavo užsienyje, ten jie įsisavino to laikotarpio dailės kryptis: T. Brixeño (1911–85) plėtojo geometrinę abstrakciją, M. Chong Neto (g. 1927) ir A. Herrerabarría (g. 1928) patyrė socialinio realizmo, G. Trujillo (g. 1927) ir A. Dutary – infomel įtaką. 7 dešimtmetyje iškilo abstrakčią ir pusiau abstrakčią dailę kūrę C. Calderón (g. 1937), A. Alvarado (g. 1938), T. Icaza (g. 1940), 8 dešimtmetyje pasižymėjo tapytojai A. Ponce (g. 1943), T. Toralis (g. 1950), A. Madridas (g. 1949), konceptualistas E. Torresas (g. 1944), suintensyvėjo grafikos raida (J. Zachrissonas, g. 1930). Skulptūra buvo nelabai populiari; žymesni skulptoriai: C. Arboleda (g. 1929), M. Calvitas (g. 1933), S. Arias (g. 1953). 9 dešimtmečio dailėje grįžta prie figūrinės vaizduosenos, plėtotas magiškasis realizmas, neoekspresionizmas ir kiti stiliai (A. Tapia, g. 1947, B. Alfaro, g. 1949, R. Vásquezas, g. 1954, O. Sinclair, g. 1957).
20 a. 10 dešimtmetyje vyravo nacionalinio identiteto, socialinė ir politinė tematika, raiškos priemonės dažniausiai buvo tradicinės (semtasi įkvėpimo iš ikikolumbinės mitologijos, ispanų palikimo, Panamos kraštovaizdžio). 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje sukurta instaliacijų, performansų, videomeno ir kitų šiuolaikinės dailės kūrinių (H. Vélezas, g. 1965, D. Conlon, g. 1966, R. Zafrani, g. 1973). Nuo 1992 sostinėje rengiama Panamos dailės bienalė. Panamoje plėtojama ir liaudies dailė: kuriami tekstilės dirbiniai (kunų genties indėnių palaidinukės mola su spalvinga daugiasluoksne aplikacija), medinės skulptūrėlės, pinami krepšiai su geometriniu ornamentu, kita.
tradicinės palaidinukės mola detalė
1179
Panamos kultūra
Panamos konstitucinė santvarka