Panãmos mùzika apima metisų, afroamerikiečių (rytinė šalies pakrantė), kreolų (Pietų Amerikos šalių ir Europos tautų) muziką. Autochtonų indėnų muzika turi daug bendrų bruožų su daugelio kitų Pietų Amerikos valstybių indėnų muzikine kultūra. Savitesnės Panamos centrinių provincijų indėnų giesmės, religinės ir būrimo apeigos, dainos, šokiai. Rasta įvairių rūšių ir pavidalų okarinų.
Muzikos raida nuo 16 amžiaus
šoka panamiečiai
16 a. pradžioje ėmė klostytis savita muzikinė kultūra, susipynusi su ispanų (vėliau prancūzų) muzikinės kultūros elementais. 17 a. pradžioje–18 a. į kraštą atvežtų Afrikos juodaodžių vergų muzikinė kultūra labai paveikė ritmikos, melodikos, instrumentų įvairovę, atlikimo manierą, šokių stilių. Susiklostė ryškaus kolorito afroritmikos vokaliniai, vokaliniai instrumentiniai, šokių dainos žanrai ir muzikos stiliai. Išpopuliarėjo šokių muzika, grindžiama europietiškosiomis muzikos formomis, harmonija ir specifiniu haitietišku penkiadalio afroritmo modeliu cinquillo (dar populiarus Kuboje). Juo grįsti prancūzų kilmės šokiai danza ir contradanza. Tuo laikotarpiu paplitę europietiškieji šokiai menuetas, gavotas, kadrilis, valsas ilgainiui patyrė afroritmikos įtaką. Šokių muziką griežiantys ansambliai vadinti bandas típicas, toks muzikos stilius – típical.
Ansamblius sudarė 5 stygų gitara mejorana, timbalas (ispanų kilmės), klarnetas, trombonas, fagotas ir tūba, vėliau – fleita, akordeonas (bandonija arba fortepijonas), saksofonas, trimitas, trombonas, smuikas, kontrabosas. 21 a. pradžioje típical muziką griežia akordeonų ir gitarų ansambliai. Išskirtiniais Panamos žanrais laikomi saloma, tuna, mejorana, torrente, el tamborito, el punto, cumbia. 20 a. Panamoje paplito beveik visi Pietų Amerikos ir Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) populiariosios muzikos žanrai ir stiliai: braziliškoji samba, bosanova, choro, argentinietiškasis tango, Andų šalių socialinio protesto daina nueva canción (naujoji daina) ir kita.
nepriklausomybės dienos šventėje Los Santose
Profesionaliosios muzikos raida 19 amžiuje–21 amžiaus pirmoje pusėje
Profesionalioji muzika pradėjo klostytis 19 a. antroje pusėje. Seniausias žinomas kolektyvas – Nepriklausomos Panamos valstybės gaisrininkų orkestras, įsteigtas 1867 separatistinių kovų metu. Šalyje dirbo ir kūrė užsienio šalių muzikai: prancūzas J. M. V. Dubarry (1831–73) – žymiausias 19 a. pabaigos Panamos muzikos veikėjas, kompozitorius, pedagogas (1892 sostinėje Panamoje, 1897 Colóne ir kitur įsteigė gaisrininkų orkestrus), jo sūnus A. Dubarry (1858–1911) – fleitininkas, kompozitorius, pedagogas, kubietis klarnetininkas M. H. Arratesas Boza (1859–1936; 1910 įsteigė privačią muzikinio auklėjimo akademiją, 1911 – Panamos filharmonijos draugiją). Kurį laiką Panamoje gyveno ir dirbo JAV pianistas L. M. Gottschalkas, ispanų smuikininkas J. Mannas, Kubos smuikininkas C. Brindisas de Salesas.
Pirmasis žymus Panamos kompozitorius N. Garay Díazas (1876–1953) sukūrė sonatų smuikui, fortepijonui, kamerinių kūrinių, dainų, tyrė etnokultūrą (žymiausias veikalas – Panamos tradicijos ir dainos, išleista 1930 Briuselyje). Ispanų kilmės kompozitorius, dirigentas S. J. Amatriaínas (1870–1941; Panamoje gyveno nuo 1889) sukūrė nacionalinį himną. Nacionalinio pianizmo mokyklos pradininke laikoma A. Orillas Jované (1887–1948). 1904 Panamos vyriausybė Panamos mieste įsteigė Nacionalinę muzikos mokyklą, kuri 1911 buvo pertvarkyta į Nacionalinę muzikos ir deklamacijos konservatoriją (veikė iki 1918; abiem įstaigoms vadovavo N. Garay Díazas). 1908 atidarytas Nacionalinis teatras. 1911 Nacionalinėje konservatorijoje įsteigtas orkestras Studentiškoji simfoninė grupė, kurią 1916 N. Garay Díazas pertvarkė į Koncertų draugiją.
20 a. pirmoje pusėje Nacionaliniame teatre gastroliavo dainininkai M. Fleta, T. Schipa, A. Pavlovos baleto trupė (1918), koncertavo serbų violončelininkas B. Sikora, ispanų smuikininkas A. Dalmau, pianistas ir dirigentas A. Galimani. Pirmasis Panamos smuikininkas virtuozas A. de Saint Malo Orillacas (1898–1984) koncertavo Europoje ir JAV (Bostone – su M. Raveliu), įrašė plokštelių. Nacionalinė konservatorija dėl menko vyriausybės finansavimo 1918 buvo uždaryta (iki 1926 buvo privati; atkurta 1941), čia įsikūrė Nacionalinė operos mokykla (vadovavo italų tenoras A. Graziani). Mokyklos absolventai A. Cuevas (sopranas), M. Díazas Gutiérrezas (tenoras) gastroliavo Pietų Amerikos ir Niujorko teatruose. 1934 P. Rebolledas Pullasas (1895–1963) įsteigė Panamos muzikos draugiją, buvo Nacionalinio simfoninio orkestro vienas steigėjų, vadovavo pučiamųjų orkestrui (1937, 1949); jis sukūrė koncertų klarnetui, fortepijonui, simfoniją, kitų kūrinių orkestrui. Fleitininkas, kompozitorius, dirigentas E. Charpentieras Herrera (1904–90) 1953 įsteigė Panamos pučiamųjų kvintetą, sukūrė kūrinių pučiamųjų orkestrui, parašė veikalą Simfonija, opera ir sarsuela Panamoje. Kompozitorius ir dirigentas H. de Castro (1905–69) populiarino prancūzų impresionistų kūrinius, 1941 įsteigė Nacionalinį simfoninį orkestrą, jam vadovavo. Žymesni H. de Castro kūriniai: Trys sinagogos giesmės chorui, solistams ir orkestrui, Pastoralė orkestrui, Filmas styginių kvartetui. Kompozitorius ir pedagogas G. Brenesas (1907–2003) kūrė muziką vaikams (Pietų Amerikoje populiarus jo sainetas Išdykėlė tarakoniukė), tyrė etnomuziką, sukūrė poemą chorui Tėvynė, instrumentinių kūrinių. Smuikininkas A. Aldrete 1940 įsteigė Panamos kvartetą. 1941 atkurta Nacionalinė muzikos ir deklamacijos konservatorija, nuo 1953 Nacionalinis muzikos institutas. Leidžiamas muzikos žurnalas Armonía (nuo 1943). 1942 įkurta Muzikos meno draugija, 1945 įsteigtas Saint Malo styginių kvartetas.
Žymesni 20 amžiaus kompozitoriai, atlikėjai, muzikinės institucijos
Panamos nacionaliniu kompozitoriumi laikomas R. de Corderas (1917–2008) buvo Nacionalinio orkestro dirigentas (1964–66), leidyklos Peer Internacional Corporacion muzikos direktorius. Kaip dirigentas koncertavo Pietų Amerikoje ir Europoje, sukūrė 4 simfonijas, koncertų fortepijonui. Tarp R. de Cordero mokinių – J. L. Cajaras Escala, M. Saiz Salazar, E. Quinteras, C. Martínas, F. Castañedas del Cidas. Dirigentas ir kompozitorius E. Charpentieras de Castro (g. 1927) įsteigė Panamos kamerinį ir Panamos universiteto kamerinį orkestrą (1957), kaip dirigentas koncertavo Pietų Amerikoje, JAV, Europoje, sukūrė kūrinių orkestrui, kamerinių ir chorinių kūrinių. Pianistas J. Ingramas Janas (g. 1928) Panamoje 1962 įsteigė Nacionalinę koncertų asociaciją, Nacionalinį kultūros institutą (1973), parašė veikalą Istorija, kompozitoriai ir fortepijono repertuaras (1978). Kiti žymesni atlikėjai: pianistė virtuozė N. Hirsch de Ingram (g. 1928), vargonininkas D. Carlesas, obojininkas L. E. Castro, dainininkė M. Blok, pianistė C. Cedeño de Alza. 1970 įsteigtas Nacionalinis kultūros ir sporto institutas, 1974 padalytas į dvi savarankiškas įstaigas, viena jų – Nacionalinis kultūros institutas (direktorius J. Ingramas Janas). 1972 įkurta Panamos universiteto muzikos mokykla.
Jaunajai profesionalių muzikų kartai atstovauja gitaristai G. Moralesas, C. Moyanas, T. F. Toro, E. Pardo-Tristánas. Jis 1989 Panamoje surengė pirmąjį tarptautinį gitaristų susitikimą, įsteigė Centrinės Amerikos kompozitorių kūrinių gitarai Roque’s Cordero konkursą.
Panamoje itin populiarūs 20 a. buitinės muzikos žanrai ir muzikos stiliai: rokas, regis, funky, rap, hiphopas, folkrokas, pankrokas, merengue, salsa, t. p. džiazas, džiazrokas ir kiti. Garsėja afrokubietiškojo džiazo pianistas virtuozas D. Pérezas, kūryboje derinantis afroamerikietiško ir afropanamietiškojo folkloro elementus, džiazo būgnininkas B. Cobhamas, salsos atlikėjai ir kūrėjai R. Bladesas, R. Delgado, roko dainininkas Rabanesas, merengue dainininkai ir grupės – T. Rojasas, G. S. Rosa, L. Míquina, Los Llegales, panamarocko dainininkai ir grupės: A. Mejía, J. Díazas, P. Moreno, I. Barriosas, Mal de Ojo, Antaro, Proyect Gothic, Cabeza de Martillo, Factor VIII, Filtro Medusa, S.E. V. E. N.
N. Garay Tradiciones y cantares de Panamá: ensayo folklórica Bruxelles 1930.
1915
Panamos kultūra
Panamos konstitucinė santvarka