„Pančatantra“ („Penkiaknygė“), pasakų rinkinys, sukurtas sanskritu 3–4 amžiuje. Išliko vėlesnės redakcijos (Tantrakhjajika 5 a., Pančakhjanaka 9 a.). Pančatantros autorius – Višnušarma iš Varanasio, parašęs šią knygą kvailiems karalaičiams mokytis gyvenimo ir politinės išminties. Rinkiniui būdinga rėminė kompozicija, jį sudaro 5 pagrindiniai pasakojimai (Draugų išsiskyrimas, Draugų įsigijimas, Varnų ir pelėdų karas, Įsigytojo netekimas, Neapgalvoti poelgiai), į kuriuos įterpiama naujų istorijų ir eiliuotų aforizmų. Svarbiausi herojai – gyvuliai (karalius liūtas, ministras šakalas, drambliai). Etinės išvados dažnai amoralios: ir geri, ir blogi darbai vertinami atsižvelgiant vien į tiesioginę naudą, tikslui pasiekti tinka bet kokios priemonės, ypač klasta ir veidmainystė. Pančatantros kalba palyginti paprasta, lakoniška, nepiktnaudžiaujama žodžių žaismu ir retorinėmis figūromis. 6 a. buvo išversta į vidurinę persų kalbą, iš jos 8 a. – į arabų kalbą. Pastarasis vertimas, pavadintas Kalila ir Dimna, padarė didelę įtaką pasaulinei literatūrai, jo pasakos viduramžiais buvo perkuriamos ir verčiamos į Vakarų Europos kalbas. Pančatantros pasakų siužetų yra novelėse (G. Boccaccio, F. Sacchetti), pasakėčiose (J. de La Fontaine’o), fablio (G. Chaucerio Canterbury pasakojimai). Žinoma per 200 vertimų į daugiau kaip 60 kalbų. Lietuvių kalba išleista 1990.
1069