Panemunės pilis

Panemùnės pils, Gelgaud pils, Vytnų pils, 17 a. pradžios–18 a. pilis Jurbarko rajono savivaldybės teritorijoje, prie Pilies kaimo, Nemuno dešiniajame krante, prie Kauno–Jurbarko plento. Panemunės pilį apie 1604–10 pastatydino vengrų kilmės Panemunės dvaro (pastatyta jo žemėje, nuo to pavadinimas) savininkas Jonušas Eperješas. Spėjamas architektas – Petras Nonhartas. Skirta ne tiek gynybai, kiek reprezentacijai. Vytėnų pilimi kartais vadinama dėl to, kad apylinkėse buvo Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose 15 a. pradžioje minimas veikiausiai Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio kiemas, arba dvaras (vokiškai Wythes Hof), yra piliakalnis, vadinamas Vytenio kalnu, Vytėnų kaimas; Gelgaudų pilimi – 1759 ją nupirko Žemaitijos bajoras Antanas Gelgaudas.

Panemunės pilis

17 a. viduryje renesansinė pilis Jonušo Eperješo sūnaus Kristupo rekonstruota, įgijo baroko elementų. 1753–59 apleistą pilį valdė baronas Leonas Igelstromas. Aplink pilį buvo parkas (apie 16 ha; įkurtas 17 a. pirmoje pusėje) su penkiais tvenkiniais, prie jų keturi malūnai. Panemunės pilis nukentėjo per 1830–1831 sukilimą: Rusijos kareiviai ją apiplėšė, sunaikino inventorių, sienų puošybą, išvežė biblioteką. 1832 pilis caro valdžios buvo nusavinta, nes generolas A. Gelgaudas buvo sukilimo vyriausiasis vadas, sukilime dalyvavo ir brolis pilies bendraturtis Jonas Gelgaudas. 19 a. Panemunės pilis priklausė valstybei, įvairiems savininkams (pvz., 1867 Panemunės pilį su dvaru perėmė Gelgaudų turto paveldėtojas dvarininkas Stanislovas Puslovskis). Menkai prižiūrima pilis vis labiau griuvo. Per I pasaulinį karą jos šiauriniame fligelyje buvo javų sandėlis, nuo žaibo išdegė pilies stogas, grindys. 1925 Lietuvos Vyriausybė Panemunės pilį nusavino. Iki II pasaulinio karo pilyje veikė saleziečių vienuolynas. 1927 nusiaubė gaisras. Nuo 1935 buvo Švietimo ministerijos Archeologijos komisijos žinioje. Sovietų okupacijos metais parkas nuniokotas, iškirsta vertingų šimtamečių medžių. 1957 pagilinti ir užtvindyti senieji tvenkiniai.

Nuo 1982 Panemunės pilis priklauso Vilniaus dailės akademijai (iki 1990 Lietuvos dailės institutas), čia nuolat rengiamos parodos, simpoziumai, seminarai.

Po 2012–15 rekonstrukcijos pilyje atsidarė muziejus, turizmo informacijos centras, viešbutis, restoranas, konferencijų centras. Pilies kieme vyksta koncertai, mugės, kiti renginiai. 2020 pradėti pilies peizažinio parko (15 ha; valstybinės reikšmės saugomas istorinis želdynas) tvarkymo darbai.

1777

Architektūra

Išliko du korpusai – vakarinis su dviem bokštais ir pietinis, be to, dalis rytinio korpuso. Turi renesanso ir klasicizmo bruožų. Aplink pilį yra parkas su penkiais tvenkiniais.

Pirmoji pilis, pastatyta apie 1610, buvo renesansinė, su vėlyvosios gotikos elementais. Ją sudarė: rytinis gyvenamasis ir šiaurinis ūkinis korpusas, pietinė gynybinė siena su dviem prišlietais pastatais, vakarinė gynybinė siena su medine galerija šauliams, du cilindriniai bokštai. Statiniai sudarė uždarą trapecinį vidaus kiemą.

Panemunės pilies vakarinis korpusas

Po 17 a. vidurio rekonstrukcijos pilis įgijo baroko elementų: pakeista langų ir durų formos, užmūrijus renesansinę arkadą pastatyta aukštesnė barokinė, du bokštai – cilindrinis ir penkiakampis, pietvakarinis bokštas paaukštintas, pietinis korpusas paverstas gyvenamuoju. Po 1783 pilis rekonstruota klasicizmo stiliumi: ansamblis su buvusiu uždaru kiemu paverstas U raidės plano rūmais su pagrindiniu pietiniu korpusu centre ir dviem šoniniais korpusais (rytiniu ir naujai pastatytu vakariniu), šiaurinis korpusas nugriautas. Korpusai sujungti bendru karnizu ir dvišlaičiu stogu, langai papuošti sandrikais, viduje sumūrytos krosnys, kambarių sienos dekoruotos antikinių figūrų frizais, freskomis. Išliko (buvo apie 600 m²) šių unikalių šešias pilies menes puošiančių freskų (20 a. pabaigoje pradėta restauruoti).

19 a. viduryje–antroje pusėje pilis sunyko: sugriuvo rytinis korpusas, 1919 nugriautas šiaurės rytų bokštas.

Pilis konservuota 1939, 1955, 1961–62, restauruota 1984 ir 1995–97, nuo 2009 vėl restauruojama.

2271