parãbolė (gr. parabolē – lyginimas), literatūrinio vaizdavimo būdas, alegorijos tipas. Gali būti laikoma atskiru literatūros žanru. Nuo alegorijos skiriasi tik tuo, kad mįslinga parabolės prasmė įmenama ir atskleidžiama paties kalbėtojo ar rašytojo. Parabolė kuriama išplėtojus vaizdingą palyginimą. Sakinyje, pastraipoje ar visame kūrinyje lyginamos dvi skirtingos idėjos, jos suartinamos ir, nors neturi tiesioginio ryšio, tinka kaip pamokomasis kokio nors reiškinio modelis. Potekstėje analogiškai išsakoma filosofinis, etinis ir estetinis požiūris, pvz.: Molinės lėlės būna vyrai ir moterys, brangios ir pigios. Jos padarytos iš žemės ir, kai suduš, vėl virs žeme. Toks ir žmogus (senovės kinų išmintis). Parabolių gausu Biblijoje (ST ir NT). Parabolių funkcija – vaizdingai ir netiesiogiai išreikšti idėją ar universalią tiesą. Parabole perteikiami įvaizdžiai dažniausiai yra iš kasdienės žmogaus veiklos, jais siekiama pamokyti. Biblinės literatūros tradicijoje parabolių išraiškos formos įvairios. ST parabolės (hebrajų kalba māšāl) sąvoka apibūdinami trumpi poetiniai liaudies išminties posakiai patarlės (Teisiojo uždarbis veda į gyvenimą, o nedorėlio pelnas – į nuodėmę; Pat 10, 16), skaitmeninės patarlės (Trys gyvūnai didingi savo eisena ir keturi didingi savo žingsniu: liūtas, žvėrių galiūnas, nenusileidžiantis niekam, gaidys, išdidžiai žingsniuojantis, ožys ir karalius, kai nėra, kas jam priešintųsi; Pat 30, 29–30), etiniai pamokymai-raginimai (Mano vaike, būk kuklus atlikdamas užduotis, ir būsi mylimas labiau nei dovanų davėjas. Juo esi didesnis, juo labiau nusižemink ir rasi malonę pas Viešpatį; Sir 3, 17–18), įvairių tipų palyginimai (Dviem geriau negu vienam, nes jie gauna didesnį atlygį už savo triūsą. Jeigu vienas suklumpa, kitas padeda bičiuliui atsikelti; Mok 4, 9–10), alegoriniai pasakojimai. Kartais parabolės formą įgauna pasaka ar sapnas, kuriame veikėjai yra ne tik žmonės, bet ir gyvūnai, augalai ar kosminiai kūnai. NT parabolė dažniausiai naratyvinė, dažniausiai apima ilgesnius teksto vienetus nei ST. Remiantis literatūrinio kriticizmo metodu, NT pateiktos parabolės skirstomos į aforistines (Niekas nesiuva lopo iš naujo milo ant palaikio drabužio, antraip lopas atplėštų nuo jo gabalą [...], ir skylė tik padidėtų; Mk 2, 21), išplėstines (Kas iš jūsų, turėdamas samdinį [...], sako: „Tuojau sėsk prie stalo“? Argi nesako: „Prirenk man vakarienę [...] ir patarnauk, kolei aš valgysiu ir gersiu [...] Argi samdiniui dėkojama, kad jis atliko tai, kas jam liepta?; Lk 17, 7–10) ir naratyvines (pasakojimas apie vynuogyno darbininkus; Mt 20, 1–16).
LIETUVOJE prabolės tipo pjesių yra parašęs K. Saja (Oratorius, Maniakas, Pranašas Jona, visos pastatyta 1967, išspausdinta 1966–67, Mamutų medžioklė, pastatyta 1968, išspausdinta 1969). Ryškus per visą kūrinį einančios retorinės parabolės pavyzdys – S. Parulskio kalba Apie grybavimo magiją (pasakyta 1995 Jotvingių premijos gavimo proga), joje autorius alegoriškai kalba apie grybavimo etapus ir tik pabaigoje vienu sakiniu prisipažįsta taip nusakęs poezijos ir premijų santykį.
J. Ratzinger Jėzus iš Nazareto Vilnius 2007; The Anchor Bible Dictionary 5 v New York 1992; V. Morla Asensio Libri sapienziali e altri scritti Brescia 1997; A. Bonora, M. Priotto Libri sapienziali e altri scritti Torino 2005.
2330
923