Paragvãjaus istòrija
Ikiistoriniai laikai
Manoma, dabartinio Paragvajaus teritorijoje žmonės apsigyveno 8–7 tūkstantmetyje prieš Kristų. Ispanų kolonizacijos išvakarėse čia gyveno gvaranių, tupių ir kitų indėnų gentys. Paragvajaus rytinės dalies indėnai (gvaraniai) daugiausia vertėsi sėslia žemdirbyste, Chaco srities – medžiokle ir žvejyba.
indėnai gvaraniai (18 a. vidurys, jėzuito Floriano Bauckeʼės piešinys, Zwettlio vienuolyno biblioteka)
Kolonijiniai laikai
1516, ispanams atradus La Platos upės žiotis, prasidėjo ir šios upės baseino žemių kolonizacija. Paragvajaus kolonija (centras Asunsjonas; įkurtas 1536) buvo įkurta per 1524, 1526 ir 1536 ispanų ekspedicijas, bet iki 17 a. kolonistai faktiškai kontroliavo tik krašto rytinę dalį. Per ispanų kovas su vietos gyventojais ir portugalais (į Paragvajų jie daugiausia skverbėsi iš dabartinės Brazilijos teritorijos), pasaulietinės ir bažnytinės valdžios tarpusavio varžybas klostėsi ir Pragvajaus administracinė socialinė struktūra. Krikščionybės skleidimu tarp vietos gyventojų daugiausia rūpinosi jėzuitai, kurie čia kūrė savo misijas, vėliau ir mokyklas. Iš pradžių Paragvajus priklausė Peru vicekaralystei; 16 a. pabaigoje jos sudėtyje buvo įkurta Paragvajaus vicegubernija (centras Asunsjonas; priklausė dabartinių Paragvajaus, Urugvajaus, Argentinos teritorijos, dalis dabartinių Brazilijos ir Bolivijos teritorijų).
1620 Paragvajaus vicegubernijos teritorija buvo suskirstyta į 2 gubernijas: Paragvajaus ir Buenos Airių. Ūkyje vyravo stambūs dvarai (juose daugiausia dirbo pusiau priklausomi indėnai ir vergai), indėnų bendruomenės (jas administravo kolonijinės valdžios atstovai) ir indėnų (daugiausia gvaranių) šeimų nedideli privatūs ūkiai. Plito arkliai, galvijai, naujos kultūros (miežiai, kviečiai, ryžiai, cukranendrės, kavamedžiai, kakavmedžiai ir kita). Dėl Ispanijos pasaulietinės valdžios silpnumo ir didėjančios jėzuitų įtakos 1610 čia susikūrė pusiau nepriklausoma Paragvajaus jėzuitų valstybė, valdanti didelę dalį dabartinio Paragvajaus teritorijos. 1767 Ispanijai uždraudus jėzuitų ordiną, jo valdos atiteko Ispanijos karūnai. 18 a. Paragvajuje paspartėjo amatų ir prekybos plėtra. Klostėsi samdomųjų darbininkų ir buržuazijos (daugiausia prekybinės) sluoksniai.
jėzuitų misijos La Santísima Trinidad de Paraná liekanos prie Encarnacióno (18 a. pradžia)
1776, dalyje Peru vicekaralystės įkūrus La Platos vicekaralystę (jai priklausė Paragvajus, Argentina, Bolivija ir Urugvajus), pagausėjo ir iš Paragvajaus per Buenos Aires (vicekaralystės centras) išvežamų prekių. Paragvajaus ūkis, kurio pagrindą sudarė žemdirbystė ir gyvulininkystė, daugiausia plėtojosi ekstensyviai. 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje pradėjo formuotis paragvajiečių tauta.
Nepriklausomybės laikai
1810 Buenos Airėse buvo nuversta Ispanijos valdžia. 1811 05 14–15 Asunsjone įvyko prieš Ispanijos valdžią nukreiptas sukilimas, kurio pagrindinę jėgą sudarė kreolai. 06 17 sušauktas Nacionalinis Kongresas paskelbė Paragvajaus atsiskyrimą nuo Ispanijos ir sudarė revoliucinę chuntą (vyriausybę). 07 20 revoliucinė chunta nota kreipėsi į Buenos Aires, kurioje paskelbė Paragvajaus nepriklausomybę. 1813 10 Nacionalinis Kongresas įvedė šalyje dviejų konsulų valdžią. 1814 10, pablogėjus padėčiai, buvo sudaryta J. G. R. de Francijos vadovaujama vyriausybė; J. G. R. de Francia paskelbtas aukščiausiuoju diktatoriumi, 1816 gavo valdžią iki gyvos galvos. Jo valdymo laikotarpiu (1814–40) padėtis šalies viduje pamažu stabilizavosi; buvo sukurta kariuomenė ir valstybės aparatas, panaikinta bažnytinė žemėvalda ir dešimtinė, iš žemvaldžių, kurie priešinosi Paragvajaus nepriklausomybei, atimta žemė, kai kurioms prekėms įvestas kainų maksimumas. Žemė už nedidelę kainą buvo nuomojama smulkiems ir vidutiniams žemdirbiams; tai stiprino šalies ūkį ir skatino kapitalistinių santykių plėtrą. Bet šalis buvo izoliuota; gretimos valstybės (ypač Argentina ir Brazilija) nepripažino Paragvajaus nepriklausomybės, varžė ryšius su užsieniu.
1841–44 Paragvajų vėl valdė du konsulai. 1843 paskelbtas įstatymas, kuris nuo šiol gimusiems vergų vaikams suteikė laisvę. 1844 šalyje įvesta prezidentinė valdymo sistema. 5 dešimtmečio pradžioje joje įsigalėjo Lópezų šeima. Prezidento C. A. Lópezo vyriausybė (1844–62) tęsė reformas. Agrariniai pertvarkymai padėjo panaikinti feodalinę žemėvaldą, skatino natūrinių ūkių irimą, prekinių kūrimąsi. 1848 įstatymas suteikė indėnams piliečių teises, o bendruomeninę nuosavybę (žemę) pavertė valstybine. Pasiturintys valstiečiai žemę galėjo pirkti arba nuomotis. Didžioji dalis indėnų tapo žemės nuomininkais, dalis samdomais darbininkais. Valstybė rūpinosi įmonių, ypač metalurgijos, laivų statyklų ir kitų, kūrimu. 1861 buvo nutiesta pirmoji geležinkelio linija. Skatinama steigti privačias, daugiausia apdirbamosios ir miško pramonės, įmones. Nutraukta šalies tarptautinė izoliacija (1844 Paragvajus pasiekė, kad ją pripažintų Brazilija, 1852 – Argentina). Užsienio prekyba buvo aktyvi. 1858 pasirašyta sutartis su gretimomis valstybėmis dėl laivybos Paranos upe; tai sumažino šalies izoliaciją ir paspartino jos ūkio plėtrą. 1853 Paragvajus su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, Didžiąja Britanija, Prancūzija ir Sardinija, 1860 – su Prūsija pasirašė sutartis dėl draugystės, prekybos ir laivybos. Užsienio kapitalo veikla buvo ribojama; tai kėlė užsieniečių (britų, amerikiečių, prancūzų) nepasitenkinimą. Skatinta europiečių (ypač amatininkų ir inžinierių) imigracija. Pagal Prūsijos pavyzdį pertvarkyta kariuomenė ir įvesta visuotuotinė karo prievolė. C. A. Lópezo vyriausybės laikais Paragvajus tapo viena turtingiausių ir labiausiai modernizuotų Pietų Amerikos šalių; tai pradėjo kelti gretimų valstybių, ypač Argentinos ir Brazilijos, nepasitenkinimą.
1862–70 Paragvajaus prezidentu buvo C. A. Lópezo sūnus F. S. Lópezas, kuris tęsė tėvo politiką ir siekė Paragvajų paversti regiono didžiąja valstybe. 1864 prasidėjo Paragvajaus karas su Argentina, Brazilija ir Urugvajumi, kurį Paragvajus pralaimėjo (Paragvajaus karas, 1864–70). Per karą svetimų valstybių kariuomenės Paragvajų nuniokojo ir apiplėšė, žuvo ar pabėgo apie 4/5 jo gyventojų (liko tik 229 000 žm.). Paragvajui buvo primestos sunkios taikos sąlygos; jis prarado apie pusę teritorijos, turėjo sugriauti gynybinius įtvirtinimus, sumokėti 236 mln. pesų kontribuciją. Žlugo šalies pramonė. Iki 1876 šalis buvo okupuota Argentinos ir Brazilijos kariuomenių. Paragvajus tapo viena skurdžiausių Lotynų Amerikos valstybių. Sunkios taikos sąlygos, užsienio valstybių kišimasis į vidaus reikalus pablogino padėtį šalies viduje. 8–9 dešimtmetyje šalyje vyko dažni perversmai, sukilimai. Didžioji dalis valstybinės žemės buvo išparduota privatiems savininkams. Susiklostė stambių latifundininkų sluoksnis (20 a. pradžioje tik 5,8 % gyventojų dirbo savo žemę, 70 % svetimą). Į ūkį pradėjo skverbtis užsienio kapitalas.
19 a. pabaigoje pradėjo kurtis politinės partijos. 1887 susikūrė Nacionalinė respublikonų asociacija (Kolorado partija), atstovaujanti stambiesiems latifundininkams ir aukštiesiems kariškiams, orientuotiems į Braziliją, ir Liberalų partija, ginanti vidurinių gyventojų sluoksnių interesus. 1887–1904 Paragvajų valdė Nacionalinės respublikonų asociacijos atstovai. Pramonėje ir prekyboje vyravo smulkios įmonės; 1901 veikė 1054 įmonės, kuriose dirbo 2250 darbininkų, 2298 prekybos namai. 20 a. pradžiojee šalyje vėl pablogėjo vidaus padėtis; 1904–12 pasikeitė 10 prezidentų, įvyko 6 valstybės perversmai. 20 a. pradžioje ūkyje vyravo Didžiosios Britanijos kapitalas, bet pastebimai pradėjo stiprėti ir Jungtinių Amerikos Valstijų, Vokietijos kapitalo pozicijos. 1913 Paragavajaus užsienio skola sudarė 850 000 svarų sterlingų (didžioji dalis jos buvo gauta iš Didžiosios Britanijos). Per I pasaulinį karą (1914–18) Paragvajaus laikėsi neutraliteto. Karas paspartino pramonės, ypač apdirbamosios, plėtrą.
Naujausieji laikai
20 a. 3 dešimtmetyje Paragvajuje pradėjo kurtis profsąjungos, kairiosios organizacijos. Į šalį, išstumdamas britų kapitalą, pradėjo intensyviai skverbtis amerikiečių kapitalas. 1929–33 ekonominė krizė lėmė gamybos smukimą, eksporto mažėjimą, nedarbą. 3 dešimtmečio pabaigoje pablogėjo Paragvajaus ir Bolivijos santykiai dėl Šiaurės Chaco regiono (259 000 km2 ginčytinos pasienio zonos), kuriame buvo rasta naftos; be to, Bolivija siekė gauti išėjimą prie jūros Paragvajaus upe. 1932 prasidėjo karas su Bolivija, kuris truko iki 1935 (Chaco karas). Karą laimėjo Paragvajus; 1938 taikos sutartimi 2/3 Šiaurės Chaco atiteko Paragvajui, 1/3 ir ruožas prie Paragvajaus upės su Puerto Casado uostu – Bolivijai. Karas konsolidavo visuomenę, bet labai pablogino ekonominę ir socialinę padėtį. Po 1936 valstybės perversmo į valdžią atėję sluoksniai deklaravo siekį iš pagrindų pertvarkyti valstybę. 1937 jų sudaryta vyriausybė buvo nuversta.
Chaco karą užbaigianti taikos konferencija (Buenos Airės, 1938 07 21); kalba Argentinos prezidentas Roberto María Ortizas
1939 į valdžią atėjo generolas J. F. Estigarribia. 1940 jis paleido Kongresą ir faktiškai tapo diktatoriumi. 1940 08 paskelbta nauja konstitucija, kuri prezidentui suteikė plačias teises. 1940 09 J. F. Estigarribia žuvo lėktuvo katastrofoje. Laikinuoju valstybės vadovu tapo gynybos ministras generolas I. Morinigo. II pasaulinis karas (1939–45) teigiamai paveikė Paragvajaus ūkio plėtrą. Sustiprėjo kariuomenės autoritetas ir įtaka. Šalyje gyveno daug vokiečių imigrantų, joje beveik netrukdomai veikė jų bendrovės, kultūros įstaigos. Per karą Paragvajus laikėsi neutraliteto; tik 1945 02 formaliai paskelbė karą Vokietijai ir jos sąjungininkėms. 1946 viduryje šalį apėmusio demokratinio judėjimo poveikyje buvo sudaryta koalicinė vyriausybė, kuri įgyvendino daugelį demokratinių reformų. Šalyje netrukdomai pradėjo veikti įvairių pakraipų politinės partijos ir organizacijos (ir Paragvajaus komunistų partija), profsąjungos. Tai sukėlė dalies visuomenės sluoksnių, ypač kariškių, nepasitenkinimą. 1947 01 kariškiai, palaikomi Nacionalinės respublikonų asociacijos, įvykdė valstybės perversmą. Buvo uždraustos kairiosios organizacijos ir apribotos demokratinės laisvės. 1949–54 Paragvajaus prezidentu buvo Nacionalinės respublikonų asociacijos atstovas F. Chávezas, bet padėtis šalyje liko nestabili.
A. Stroessneris (kairėje) ir Ispanijos diktatorius F. Franco Madride prieš ceremoniją, per kurią A. Stroessneriui buvo įteikti miesto raktai (1973 07 19)
1954 po valstybės perversmo prezidentu tapo kariuomenės vadas generolas A. Stroessneris, kurį parėmė ir Nacionalinė respublikonų asociacija. A. Stroessneris užmezgė glaudžius ryšius su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir sudarė palankias sąlygas jų bendrovėms veikti šalyje; tai garantavo jam Jungtinių Amerikos Valstijų ir jų kontroliuojamų finansų institucijų paramą, lengvatinius kreditus. Šalyje buvo įgyvendinta ribota žemės reforma; valstiečiams išdalyta valstybinė žemė, bet stambios žemės valdos (latifundijos) liko nepaliestos. Režimas formaliai išsaugojo visus demokratinės valstybės atributus (vyko parlamento ir prezidento rinkimai; 1973, 1978, 1983, 1988 prezidentu buvo perrinktas A. Stroessneris), bet buvo persekiojamos demokratinės jėgos ir režimo kritikai. Keli šimtai tūkstančių paragvajiečių emigravo. 6 dešimtmečio pabaigoje–7 dešimtmetyje šalyje išryškėjo partizaninio karo požymių. 7 dešimtmetyje į opoziciją A. Stroessnerio režimui perėjo ir Katalikų bažnyčia.
Plėtojami ryšiai su gretimomis valstybėmis – 1968 Argentina, Bolivija, Brazilija, Paragvajus ir Urugvajus pasirašė La Platos baseino paktą, kuriuo įsipareigota kartu vykdyti regiono ekonominę plėtrą (tai buvo labai svarbu mažiausiai išplėtotą ekonomiką turinčiam Paragvajui). 1975–82 Brazilijos ir Paragvajaus pasienyje, Paranos upės pakrantėje, pastatyta Itaipú hidroelektrinė (pasaulyje didžiausia). 9 dešimtmečio viduryje buvo įgyvendintos ribotos demokratinės reformos. 1989 per karinį perversmą A. Stroessneris nušalintas nuo valdžios. Prezidentu tapo Nacionalinės respublikonų asociacijos atstovas generolas A. Rodríguezas. Jis privatizavo dalį valstybinių įmonių, bet ūkis liko sąstingio būsenos. 1993–98 Paragvajaus prezidentas buvo J. C. Wasmosy Monti, vėliau kiti Nacionalinės respublikonų asociacijos (Kolorado partijos) atstovai. Šalį ir toliau vargino nesibaigiantys korupcijos skandalai, kyšininkavimas, organizuotas nusikalstamumas.
2007 Paragvajų nuniokojo didžiausi šalies istorijoje miškų gaisrai (sudegė daugiau nei 100 000 ha miškų, pasėlių ir ganyklų, kai kurie ūkiai). Vyriausybė dėl jų visoje šalyje paskelbė nepaprastąją padėtį. 2008 08 Paragvajaus prezidentu tapo centro kairės krypties 8 partijų koalicijos Patriotų aljansas už pokyčius (Alianza Patriotica por el Cambio) vadovas buvęs vyskupas F. A. Lugo Méndezas. Stringant agrarinei reformai ir per policijos susirėmimą su bežemiais valstiečiais žuvus 17 žmonių F. A. Lugo Méndezas 2012 06 21 per apkaltą buvo nušalintas (kai kurios Pietų Amerikos valstybės įvertino šį veiksmą kaip dešiniųjų valdomo parlamento surengtą valstybės perversmą). Jo pareigas (iki 2013 08) perėmė viceprezidentas Federico Franco. 2013–18 Paragvajaus prezidentas buvo Nacionalinės respublikonų asociacijos (Kolorado partijos) atstovas Horacio Cartesas, aktyviai kovojantis su šalies šiaurėje nuo 2005 veikiančia kairiųjų partizanų Paragvajaus liaudies armija. Jam pabandžius pakeisti Paragvajaus konstituciją (leisti šalies vadovus perrinkti antrai kadencijai) kilo riaušės; siūlymo atsisakyta. Per 2018 rinkimus prezidentu išrinktas tai pačiai partijai atstovaujantis Mario Abdo Benítezas.
Paragvajus priklauso Jungtinėms Tautoms (nuo 1945), Amerikos valstybių organizacijai (nuo 1948), Lotynų Amerikos ir Karibų baseino ekonominei komisijai (nuo 1948), Lotynų Amerikos ekonominei sistemai (nuo 1986), Pasaulio prekybos organizacijai (nuo 1995). Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 1993.
Paragvajaus konstitucinė santvarka
Paragvajaus partijos ir profsąjungos