parazitzmas, organizmų tarprūšinių santykių forma. Vienas organizmas (parazitas) gyvena naudodamasis kitu organizmu (šeimininku) kaip gyvenamąja aplinka ir maisto šaltiniu, darydamas jam žalą. Parazitizmas plačiai paplitęs gamtoje ekologinis reiškinys. Manoma, bent 50 % visų augalų ir gyvūnų rūšių yra parazitinės tam tikroje savo gyvenimo ciklo stadijoje. Parazito ir šeimininko santykiai dažniausiai esti ilgalaikiai ir glaudūs; jų metu svarbi fiziologinė ir imunologinė sąveika, nes gyvas organizmas aktyviai reaguoja į įsibrovėlį. Parazitai pasižymi specifiškumu, t. y. gali užkrėsti tik tam tikras šeimininkų rūšis, kartais tik tam tikras populiacijas ar genotipus. Parazitas geba išvengti šeimininko apsauginių reakcijų arba jų neprovokuoti. Vieną šeimininką parazituojančios rūšys sudaro infrabendriją, kurioje gali vykti sinergistinė arba antagonistinė sąveika tarp įvairių parazitų rūšių. Kraujasiurbių vabzdžių (uodų, moskitų, musių cėcė ir kitų) ryšys su šeimininku yra trumpalaikis ir ribojasi tik maitinimusi. Pagal gyvenimo būdo charakteristikas šie kraujasiurbiai nėra priskirtini parazitams, bet jie dažnai yra kitų patogeniškų parazitų (maliarinių plazmodijų, leišmanijų, tripanosomų, filiarijų) pernešėjai. Parazitų vislumas yra kur kas didesnis nei laisvai gyvenančių rūšių, nes tikimybė pasiekti reikiamą šeimininką yra maža. Parazitizmas turi neabejotiną įtaką ne tik atskiro šeimininko organizmui, bet reguliuoja populiacijų gausumą ir ekosistemų kiekybinį bei kokybinį stabilumą. Parazitų organizme t. p. gali būti parazitų, toks reiškinys vadinamas hiperparazitizmu.
1220