Pármos istòrija
183 pr. Kr. įkurta romėnų, buvo prie kelio, jungiančio dabartinį Rimini ir dabartinę Piacenzą. 5 a. nusiaubta hunų vado Atilos, 6 a. ostgotų vadų Teodoriko, vėliau Totilos. 569 atiteko langobardams. 8 a. perėjo frankams, nuo 774 buvo grafystės centras.
Parma, kaip ir kiti Šiaurės Italijos miestai, buvo Šv. Romos imperijos dalis, ją nuo 9 a. valdė vyskupai, bet viduriniais amžiais vykusiose Šv. Romos imperatoriaus ir popiežiaus kovose Parma dažniausia rėmė imperatorių. 1248 miesto valdžia perėjo popiežiaus šalininkams. Vėliau Parmą valdė didikų šeimos (Terzi, Sforzos ir kitos). Popiežius Paulius III iš Farnese giminės 1545 įkūrė Parmos ir Piacenzos kunigaikštystę, kurią perdavė valdyti savo nesantuokiniam sūnui Pierui Luigi, šio palikuoniai valdė Parmą kol išmirė (1731). Vėliau Parmą valdė Ispanijos Burbonai, kartais Austrija.
1796 miestą aneksavo Prancūzija. 1815 Vienos kongresas perdavė Parmą Napoleono I žmonai Marijai Luizai, šiai 1847 mirus miestas grįžo Burbonams. 1859 jų valdžia buvo nuversta ir 1860 Parma tapo Italijos karalystės dalimi. Per II pasaulinį karą partizaninio pasipriešinimo centras. 1945 04 išvaduotas italų partizanų ir Sąjungininkų gretose kovojančio Brazilijos ekspedicinio korpuso.
-Parma
2271