partitūrà (it. partitura < partire – skirstyti), visų daugiabalsių muzikos kūrinių melodinių linijų natų užrašymo sistema.
Bendroji apžvalga
Kiekvienai vokalinio ar instrumentinio ansamblio (choro, instrumentinio trio, kvarteto, kvinteto, orkestro) balsų ir instrumentų partijai užrašyti vartojama atskiros penklinės. Vienu metu turinčios skambėti akordo natos žymimos vertikaliai viena virš kitos.
Orkestro giminingų instrumentų grupių partijos partitūroje išdėstomos iš viršaus į apačią pagal instrumentų tesitūrą (aukštos tesitūros – viršutinėse penklinėse, žemos – žemutinėse) ir sujungiamos akoladėmis. Partijų pateikimo tvarka nusistojusi: mediniai pučiamieji (fleitos, obojai, klarnetai, fagotai), variniai pučiamieji (valtornos, trimitai, trombonai, tūbos), mušamieji, fortepijonas, arfa, vargonai, vokalinės partijos, styginiai (pirmieji ir antrieji smuikai, altai, violončelės, kontrabosai). Visas partijas apimančios penklinės jungiamos bendrąja akolade ir statmenu takto brūkšniu. Instrumentų pavadinimai užrašomi italų kalbos santrumpomis.
Istorija
Partitūra atsirado plėtojantis polifoninei muzikai. Pirmųjų partitūros pavydžių yra 9 a. daugiabalsių vokalinių kūrinių rinkinyje Musica Enchiriadis. 16 a. pabaigoje plėtojantis instrumentinei muzikai, vertikalus jos partijų užrašymas buvo atgaivintas, partitūromis imta užrašinėti ir madrigalo partijas. Iki 18 a. daugumos kūrinių partijos buvo užrašomos vis dar atskirai, partitūra buvo reikalingesnė kompozitoriui, negu kapelmeisteriui, kuris orkestrui dažniausiai diriguodavo pagal pirmųjų smuikų partiją. Simfoninio orkestro šiuolaikinės partitūros principai ėmė klostytis 18 a., galutinai nusistojo 19 amžiuje.
1915