pasáulio lietùviai
Bendrosios žinios
21 a. pradžioje pasaulyje gyveno daugiau kaip 4 mln. lietuvių ir lietuvių kilmės asmenų. Daugiausia lietuvių gyvena Lietuvoje (2011 gyveno 2,56 milijono). Lietuvių ir lietuvių kilmės žmonių gyvena Airijoje (2016 surašymo duomenimis – apie 37 000; neoficialiais duomenimis, apie 80 000), Australijoje (apie 13 600), Baltarusijoje (apie 19 000), Danijoje (apie 6900), Didžiojoje Britanijoje (123 600, neoficialiais duomenimis, 0,35 mln.; 2006), Ispanijoje (apie 12 400; neoficialiais duomenimis, apie 50 000), Jungtinėse Amerikos Valstijose (apie 35 700), Kanadoje (apie 49 000), Kazachijoje (apie 5000), Latvijoje (apie 34 850), Lenkijoje (apie 62 200), Norvegijoje (daugiau kaip 23 800), Olandijoje (apie 6400), Rusijos Federacijoje (85 600), Švedijoje (apie 8700), Ukrainoje (apie 20 000), Vokietijoje (apie 43 300).
Įvairiose šalyse veikiančias lietuvių bendruomenes (lentelė) vienija Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB), Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga, Pasaulio lietuvių inžinierių ir architektų sąjunga, lietuvių išeivijos (nuo 1990 ir Lietuvoje) švietimą, kultūrą, mokslą remiantis, tautines tradicijas saugantis Lietuvių fondas.
1
Lietuvių sklaida pasaulyje iki 20 amžiaus vidurio
Turimomis žiniomis, lietuviai po pasaulį sklido nuo 13 a. (pvz., per kovas dėl valdžios 1249 Mindaugo brolėnai Tautvila ir Edivydas su dėde, Žemaičių kunigaikščiu Vykintu, pasitraukė į Voluinę pas savo giminaitį kunigaikštį Danielių Haličietį). 14 a. dėl politinių nesutarimų su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Kęstučiu į Vokiečių ordino valdas pasitraukė jo sūnus Butautas (krikšto vardas Henrikas). 14 a. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, vėliau Vytautas Didysis siekė sustiprinti valstybės saugumą, išplėsti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įtakos zoną: 1319 ar 1320 Gediminas ištekino dukterį Mariją už Tverės kunigaikščio Dmitrijaus, 1325 – Aldoną už Lenkijos karalaičio Kazimiero, 1321 – Elžbietą (Danutę) už Mazovijos kunigaikščio Vaclovo, 1331 – Eufemiją (Ofką) už Haličo ir Vladimiro kunigaikščio Boleslovo Jurgio Traidenaičio, 1333 – Aigustę (Anastaziją) už Maskvos didžiojo kunigaikščio Semiono Išdidžiojo; jas lydėjo gausi lietuviška dvaro palyda. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas 1391 už Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus I ištekino dukterį Sofiją, 1392 už Mazovijos kunigaikščio Henriko – seserį Ringailę. 14–18 a. iš Lietuvos studijuoti užsienio šalių universitetuose vyko Lietuvos didikų giminių (pvz., Chodkevičių, Goštautų, Radvilų) atstovų. Užsienio šalių universitetuose t. p. studijavo, vėliau Karaliaučiaus universitete profesoriavo lietuvių raštijos pradininkai Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis.
Per 1654–67 Abiejų Tautų Respublikos–Rusijos karą Rusijos kariuomenė užėmė didelę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (ir lietuvių etninių žemių) dalį, t. p. sostinę Vilnių ir iš miestų į Rusiją išvarė daug pirklių bei amatininkų (pvz., 10 % Maskvos gyventojų 1655 buvo tremtiniai iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės), kitų gyventojų; manoma, tarp jų buvo ir lietuvių. 18 a. į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV) pradėjo emigruoti Mažosios Lietuvos lietuviai; jų padaugėjo po 1848 revoliucijos, t. p. 19 a. pabaigoje. Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo (1795), 1830–31 ir 1863–64 sukilimų Rusijos imperijos valdžia į Sibirą ištrėmė lietuvių. 19 a. 4 dešimtmetyje į Prancūziją ir į JAV iš Rytų Prūsijos atvyko 1830–31 sukilimo dalyvių. Daugelis jų dalyvavo 1861–65 Jungtinių Amerikos Valstijų pilietiniame kare. Vadinamieji ekonominiai emigrantai iš Lietuvos į JAV pradėjo vykti nuo 1868, į didžiuosius Rusijos imperijos miestus (pvz., Kijevą, Maskvą, Odesą, Rygą, Sankt Peterburgą, Taliną, Tartu) – nuo 19 a. antros pusės. 19 a. 7 dešimtmetyje–20 a. pradžioje į JAV atvyko apie 289 000 lietuvių (Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai). Per I pasaulinį karą (1914–18) išvykti iš Lietuvos nebuvo galima ir masinė lietuvių emigracija į JAV nutrūko. JAV pasiekdavo tik pavieniai lietuviai. Manoma, I pasaulinio karo pradžioje apie 400 000 žmonių, tarp jų apie 300 000 lietuvių, iš lietuviškųjų gubernijų pasitraukė į Rusijos imperijos gilumą (vėliau dauguma jų grįžo; karo pabėgėliai).
JAV lietuvių rinktinė – Pirmosios Lietuvos tautinės olimpiados (1938) vyrų krepšinio varžybų nugalėtoja
Po I pasaulinio karo JAV valdžiai imigraciją ėmus riboti kito lietuvių emigraciniai maršrutai – prasidėjo emigracija į Pietų Amerikos valstybes Argentiną (Argentinos lietuviai), Braziliją (Brazilijos lietuviai), Urugvajų (Urugvajaus lietuviai). Iš 102 460 Lietuvos gyventojų, emigravusių 1920–40, daug atsidūrė Pietų Amerikoje. Lietuvos vyriausybė, siekdama, kad nenutrūktų užsienio šalių lietuvių ryšiai su Tėvyne, kad jie ir jų palikuoniai greitai nenutautėtų, įsteigė formaliai visuomeninę Draugiją užsienio lietuviams remti (1932–40). Ši skleidė tarp emigrantų tautines idėjas, Argentinoje, Latvijoje (Latvijos lietuviai) ir kitur finansavo gyvenamųjų namų statybą lietuvių emigrantams, rėmė lietuvių mokyklas ir draugijas, finansiškai – Mažosios Lietuvos (Rytų Prūsijos) lietuvius. 1935 sušaukė pirmąjį Pasaulio lietuvių kongresą (Kaune); jo nutarimu įkurta Pasaulio lietuvių sąjunga (veikė iki 1940 06) vienijo apie 1000 išeivijos kultūros, visuomenės ir ekonominių draugijų.
1937 ji pradėjo leisti dvisavaitinį žurnalą Pasaulio lietuvis (ėjo iki 1940 06). Lietuvos vyriausybės ir šių organizacijų iniciatyva 1938 07 17–31 Kaune surengta pasaulio lietuvių sporto šventė arba sąskrydis, oficialiai – Pirmoji Lietuvos tautinė olimpiada, – padarė įtaką ne tik pačios Lietuvos, bet ir užsienio lietuvių sportiniam judėjimui. Visa ši 20 a. 4 dešimtmečio antros pusės veikla padėjo telkti viso pasaulio lietuvius, tapo pavyzdžiu ir prototipu vėlesnėms 20 a. antroje pusėje jau kitomis sąlygomis kuriamoms lietuvių karo pabėgėlių ir lietuvių emigrantų organizacijoms bei leidiniams.
Lietuvių diaspora per II pasaulinį karą ir sovietinę okupaciją
1940 06 okupavusi Lietuvą SSRS valdžia, slopindama lietuvių pasipriešinimą sovietiniam okupaciniam režimui ir įgyvendindama sovietizacijos, genocido ir prievartinio rusinimo politiką, Lietuvos gyventojus masiškai kalino, t. p. vykdė masinius jų trėmimus (Lietuvos gyventojų kalinimas, Lietuvos gyventojų trėmimai). Lietuvoje ir už jos sienų 1940–41 ir 1944–52 kalinta apie 150 000 Lietuvos gyventojų, daugiau kaip 80 000 jų – politiniai kaliniai. Manoma, kad dėl pernelyg sunkaus darbo, prasto maisto, antisanitarinių sąlygų ir nepakankamos medicininės pagalbos lageriuose žuvo daugiau kaip 16 000 lietuvių.
Iki 2007 nustatyta, kad į tremtinių sąrašus iš viso buvo įrašyta 155 796 žmonės, daugiau kaip 132 000 jų buvo nutremti į atšiaurias Sibiro, Rusijos šiaurės ir Tolimųjų Rytų sritis. Apie 67 % tremtinių – moterys (daugiau kaip 50 000) ir vaikai (daugiau kaip 39 000). Dėl sunkaus darbo, atšiauraus klimato, maisto stokos ir prastų buitinių sąlygų daugiau kaip 28 000 tremtinių žuvo. Po J. Stalino mirties (1953) dauguma politinių kalinių ir tremtinių buvo paleisti iš tremties vietų (paskutiniai – 1963) ir grįžo į Lietuvą, bet apie 50 000 žmonių Lietuvos sovietinė valdžia neleido sugrįžti į ankstesnę gyvenamąją vietą ar net į Lietuvą. Dalis buvusių kalinių ir tremtinių negrįžo, kiti buvo priversti likti arba grįžti į tremties vietas, dalis apsigyveno arčiau Lietuvos – Estijoje (Estijos lietuviai), Karaliaučiaus krašte (Kaliningrado srities lietuviai), Latvijoje. Kai kurie jų ten sukūrė mišrias šeimas, šitaip įsitvirtino ir liko gyventi.
lietuviai tremtiniai Sujetichoje (1956)
21 a. pradžioje jie ir jų palikuoniai sudaro didelę dalį Sibiro ir kitų Rusijos regionų lietuvių bendruomenių narių; kiti ten atsidūrė per vėlesnes sovietines kampanijas (pvz., per vadinamąjį plėšininių ir dirvonuojančių žemių įsisavinimą 1954–60), ar nuvyko patys (Rusijos lietuviai).
Baigiantis II pasauliniam karui daugiau kaip 60 000 Lietuvos gyventojų (tarp jų daug inteligentų) pasitraukė į Vakarus. Jie buvo įkurdinti Didžiosios Britanijos, JAV ir Prancūzijos okupacinėse zonose Vokietijoje, t. p. Austrijoje ir Italijoje, vadinamosiose DP stovyklose.
Bremeno oro uoste kunigas V. Šarka išlydi lietuvius į JAV (1951)
Pradžioje jais rūpinosi Sąjungininkų kariuomenės, vėliau Jungtinių Tautų pagalbos ir atkūrimo administracija (Jungtinių Tautų pagalbos ir atkūrimo administracija), 1946–50 Tarptautinė pabėgėlių reikalų organizacija. Karo pabėgėliams lietuviams paramą teikė ir Amerikos lietuvių tarybos (ALT) iniciatyva 1944 įkurtas Bendrasis Amerikos lietuvių fondas (BALF). 1944–45 Didžiosios Britanijos, JAV, Prancūzijos okupacinėse zonose Vokietijoje veikė BALF remiamų 20 lietuvių gimnazijų, 14 progimnazijų, t. p. pradinių, specialiųjų mokyklų ir vaikų darželių. 1946–47 mokslo metais lietuvių gimnazijose, progimnazijose, pradinėse ir specialiosiose mokyklose mokėsi 10 158 moksleiviai. Mokymas buvo organizuojamas pagal Lietuvos Respublikos švietimo programas, tik daugiau mokyta užsienio kalbų. Nuo 1951 BALF rėmė Vokietijoje įkurtą lietuvių Vasario 16 gimnaziją.
pavergtųjų tautų demonstrantai Australijoje, Sidnėjuje (1969)
1948 JAV vyriausybei priėmus perkeltųjų asmenų migracijos įstatymą, dauguma lietuvių iš Vakarų Europos DP stovyklų išvyko į JAV (jiems įsikurti, gauti darbo padėjo BALF Imigracijos ir įkurdinimo komitetas), t. p. Australiją (Australijos lietuviai), Kanadą (Kanados lietuviai), kitas pasaulio šalis. Ten naujoji išeivija įsiliejo į prieškarinių emigrantų visuomenines, kultūros, švietimo organizacijas, be to, 5–6 dešimtmečiais atkūrė daugelį Lietuvoje iki karo veikusių ir pabėgėlių stovyklose atkurtų arba ten įkurtų organizacijų.
Lietuvių išeivijos ideologiniu pagrindu 20 a. viduryje tapo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto iniciatyva 1949 06 14 priimtas visus pasaulio lietuvius vienijantis dokumentas Lietuvių charta, padėjęs įkurti įvairiose šalyse lietuvių bendruomenes ir suburti jas į Pasaulio lietuvių bendruomenę. Manoma, 20 a. 6 dešimtmetyje ši organizacija vienijo apie 1 mln. lietuvių ir lietuvių kilmės asmenų, gyvenančių dvidešimtyje pasaulio šalių (Argentina, Australija, Austrija, Belgija, Brazilija, Danija, Didžioji Britanija, Čilė, Italija, JAV, Kanada, Kolumbija, Naujoji Zelandija, Olandija, Prancūzija, Švedija, Šveicarija, Urugvajus, Venesuela, Vokietija). Nuo 20 a. 6 dešimtmečio pirmos pusės lietuvių išeivijos organizacijos kartu su Vyriausiuoju Lietuvos išlaisvinimo komitetu ir Lietuvos diplomatine tarnyba tarptautiniu lygiu kėlė Lietuvos okupacijos klausimą (Lietuvos diplomatų ir lietuvių emigrantų organizacijų pastangos laisvinti Lietuvą).
JAV prezidentas R. Reaganas pasirašo atsišaukimą, skelbiantį Baltijos laisvės dieną (1983)
Užsienio lietuvių ir Lietuvos ryšiai po 1990
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Pasaulio lietuvių bendruomenė atlieka lietuvių bendruomenių jungiamosios grandies funkcijas, tarpininkauja joms bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos valstybinėmis institucijomis, pvz., JAV lietuvių pelno nesiekianti šalpos organizacija Lietuvių fondas nuo 1990 remia Lietuvos Respublikos švietimą, mokslą, kultūrą, t. p. specialius Kultūros ir Švietimo ministerijų projektus, Lietuvos jaunimo organizacijas, Vilniaus krašto mokyklose dirbančius lietuvius mokytojus. Vilniuje nuo 2007 veikia bendra Lietuvos Respublikos Seimo ir PLB valdybos narių komisija (1996–2007 veikė Seimo ir JAV lietuvių bendruomenės komisija) užsienyje gyvenančių lietuvių problemoms spręsti. Užsienio lietuviai, pvz., Kanados lietuvių ansamblis Grandinėlė, jau nuo 1990 pradėjo dalyvauti Lietuvos renginiuose ir dainų šventėse.
Australijos lietuviai per demonstraciją už Baltijos šalių laisvę (1990)
Į Lietuvą atvyko kai kurie Vakaruose išsimokslinę ir patirties įgiję lietuvių specialistai. Jie prisidėjo prie Lietuvos užsienio ekonominių ryšių plėtojimo (R. Mieželis), ginkluotųjų pajėgų kūrimo (generolas J. A. Kronkaitis, krašto apsaugos viceministras R. Kilikauskas), finansų tvarkymo ir lito įvedimo (V. Dudėnas, A. Grina, J. K. Lynikas, Z. Petkus), žurnalistikoje ir visuomenės veikloje reiškėsi R. Sakadolskis, politikoje – K. J. Bobelis, teisėje – T. Klimas. JAV ilgai gyvenęs ir dirbęs V. Adamkus išrinktas prezidentu (pirma kadencija 1998–2003, antra – 2004–09).
-išeivija; -diaspora; - lietuvių išeivija; -lietuvių diaspora
L: M. Budrys Amerikos lietuviai gydytojai (1884–1984) Chicago 1992, Lietuviai gydytojai šešiuose kontinentuose Chicago 1996; JAV lietuviai 2 t. Vilnius 1998–2002; L. Dapkutė Lietuvių išeivijos liberaliosios srovės genezė Vilnius 2002, Tautos fondas New York 2002; A. Eidintas Lietuva ir masinė išeivystė 1868–2020 metais (2021); L. Jonušauskas Likimo vedami. Lietuvių diplomatinės tarnybos egzilyje veikla 1940–1991 Vilnius 2003, Pasaulio lietuvių bendruomenė 1949–2003 Vilnius 2004, VLIK’as ir Lietuvos diplomatinė tarnyba išeivijoje. Berno ir Paryžiaus konferencijų protokolai Vilnius 2004; V. Rastenis Tarp kairės ir dešinės, tarp Lietuvos ir Amerikos Vilnius 2004; B. Vaškelis Žvilgsnis iš atokiau 2 t. Vilnius 2004–06; Lietuvos Respublikos emigracijos politika 1920–1940 Vilnius 2006; Lietuvių diplomatija išeivijoje 1940–1991 Vilnius 2007; D. Fainhauz Lithuanians in the USA. Aspects of Ethnic Identity Chicago 1991; L. Saldukas Lithuanian Diaspora Vilnius 2002, E. Aleksandravičius, D. Kuizinienė, D. Dapkutė The Cultural Activities of Lithuanian Émigrés Vilnius 2002; A. Eidintas Lithuanian Emigration to the United States 1868–1950 Vilnius 2003.
2338
1580
1412
lietuvių tautos kilmė ir raida