senovės inkų miestas Maču Pikču (1450)
pasáulio pãveldas, į Pasaulio paveldo sąrašą Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo konvencijos nustatyta tvarka įrašytos vertybės, turinčios išskirtinę visuotinę istorinę, meninę, mokslinę, antropologinę, etnologinę vertę. Pasaulio paveldo sąrašą sudaro kultūros, gamtos ir mišrus paveldas, pripažintas reikšmingu visoms žmonijos dabarties ir ateities kartoms. Tai architektūros statiniai, jų grupės, istoriniai miestai, archeologinės vietovės, kultūriniai kraštovaizdžiai, gamtos rezervatai, nykstančių gyvūnų ir augalų rūšių buveinės, kita. Į Pasaulio paveldo sąrašą įrašomi objektai turi atitikti bent vieną nustatytų vertės kriterijų, kurie liudija svarbią žmonijos vertybių sklaidą, epochos ar kultūrinės erdvės įtakų kaitą, išskirtinę kultūrinę tradiciją ar reikšmingus įvykius, reprezentuoja genialų žmogaus sukurtą šedevrą, nepaprastus gamtos reiškinius, gamtos grožį, svarbius ekosistemų, biologinių procesų ir jų nuolatinės evoliucijos pavyzdžius.
Pasaulio paveldo sąrašas pradėtas 1978, tada į jį buvo įtraukta 12 vertybių. 2023 jame buvo 1178 vertybės, esančios 166 valstybių narių teritorijoje: 919 kultūros paveldo, 220 gamtos paveldo ir 39 mišrios. Iš jų 56 vertybėms yra pripažįstama išnykimo ar išskirtinės visuotinės vertės praradimo grėsmė.
1972 UNESCO generalinės konferencijos sesija priėmė Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvenciją (pasaulio paveldo apsauga).
1
Pasaulio paveldas kaimyninėse valstybėse
Dalis pasaulio paveldo vertybių yra išsidėsčiusios keliose valstybėse: Kuršių nerija (Kuršių nerijos nacionalinis parkas; įtraukta 2000) – Lietuvoje ir Rusijoje, Struve’s geodezinis lankas (2005) – Baltarusijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Moldavijoje, Norvegijoje, Rusijoje, Suomijoje, Švedijoje ir Ukrainoje, Belovežo giria (1979) – Baltarusijoje ir Lenkijoje, arba net keliuose Pasaulio paveldo regionuose: Ubsu Nuro baseinas (įtrauktas 2003) – Europos ir Šiaurės Amerikos, Azijos ir Ramiojo vandenyno. Lietuvos kaimyninėse valstybėse į Pasaulio paveldo sąrašą įrašytos kultūros vertybės: Rygos (Rygos architektūra) ir Talino (Talino architektūra) senamiesčiai (abu 1997), Baltarusijos Myriaus pilis (2000), Radvilų architektūros, gyvenamasis ir kultūrinis kompleksas Nesvyžiuje (Nesvyžiaus architektūra; 2005), Krokuvos senamiestis (Krokuvos architektūra; 1978), Osvencimo (Lenkijoje) koncentracijos stovykla (1979),
Turgaus aikštė Krokuvoje: kairėje – Rotušės bokštas (13 a. pabaiga), centre – turgaus halė Sukiennice (14 a. antra pusė–po 1555)
Varšuvos istorinis centras (Varšuvos architektūra; 1980), Veličkos druskos kasykla (1987), Zamostės senamiestis (1992), viduramžių Torunės miestas, kryžiuočių pilies kompleksas Malborke (abu 1997), Kalwarijos Zebrzydowskos manieristinis architektūros ir kraštovaizdžio draustinis bei piligrimystės parkas (1999), Taikos bažnyčios Jawore ir Świdnicoje (2001), Mažosios Lenkijos pietuose esančios medinės bažnyčios (2003), Mużakowo parkas (2004), Šimtmečio salė Vroclave (2006), medinės cerkvės Karpatų regione (2013), Tarnowskie Góry švino, sidabro ir cinko kasyklos bei jų požeminio vandentiekio sistema (2017), Krzemionkų titnago kasybos regionas (2019), Rusijos Kižų pogostas, Kremlius ir Raudonoji aikštė Maskvoje (Maskvos architektūra), Sankt Peterburgo senamiestis (Sankt Peterburgo architektūra; visi 1990), Solovkų salų architektūros ansamblis, Didžiojo Naugardo ir jo aplinkos architektūros paminklai (Didžiojo Naugardo architektūra), Vladimiro ir Suzdalės vadinamieji baltojo mūro statiniai (visi 1992), Sergijaus posado architektūros ansamblis (1993), Kolomnos Jėzaus Kristaus žengimo į dangų cerkvė (1994), Teraponto vienuolyno ir Kazanės kremliaus architektūros ansambliai (abu 2000), Derbento citadelė, senamiestis ir tvirtovė (2003), Novodevičės vienuolynas (2004), Jaroslavlio senamiestis (2005), Bulgaro istorinis ir archeologinis kompleksas (2014), Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų katedra ir vienuolynas Svijažske (2017), Pskovo architektūros mokyklos cerkvės (Pskovo arcchitektūra; 2019); gamtos vertybės: Komijos miškai (Komijos pirmykštė taiga; 1995), Baikalo ežeras (Baikalas), Auksiniai Altajaus kalnai (Altajus), Kamčiatkos ugnikalniai (visi 1996), Vakarų Kaukazas (1999), Sichote Alinio rezervatas (2001), Vrangelio salos natūralus gamtos rezervatas (2004), Putorano plynaukštė (2010), Lenos Stulpų gamtos parkas (2012), Daūrijos kraštovaizdis (2017).
Pasaulio paveldas Lietuvoje
Vilniaus istorinis centras (Aukštutinė pilis ir Vilniaus katedra su varpinė)
Lietuva prie Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos prisijungė 1992. Į Pasaulio paveldo sąrašą įrašyta: Vilniaus istorinis centras (1994), Kuršių nerija (2000), Kernavės archeologinė vietovė (Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas, 2004), Struveʼs geodezinis lankas (2005), Kauno modernizmo architektūra (2023). 2004–06 Lietuva buvo Pasaulinio paveldo komiteto nare.
Pavojuje esantis pasaulio paveldas
Jei į Pasaulio paveldo sąrašą įrašytos vertybės gali išnykti arba jų unikalumui ir autentiškumui gresia pavojus, jos gali būti įrašytos į Pavojuje esančio pasaulio paveldo sąrašą. 2023 jame buvo 55 vertybės (16 gamtos paveldo ir 39 kultūros paveldo) 34 šalyse. Dažniausiai į jį patenka dėl ginkluotų konfliktų, prastos ekonominės būklės, stichinių nelaimių, neatsakingos žmonių veiklos nukentėjusios pasaulinės reikšmės vertybės. Tokios vertybės: Abu Mena (į Pasaulio paveldo sąrašą įtraukta 1979, į Pavojuje esančio paveldo – 2001) Egipte, Airo ir Ténéré gamtos rezervatai (1991, 1992) Nigeryje, Ašūras (2003) Irake, Bamas ir jo kultūrinis kraštovaizdis (2004) Irane, Bamijano slėnio kultūrinis kraštovaizdis ir archeologiniai griuvėsiai (2003), Džamo minaretas ir archeologiniai griuvėsiai (2002) Afganistane, Barjerinio rifo tinklas (1996, 2009) Belize, Comoé nacionalinis parkas (1983, 2009) Dramblio Kaulo Krante, Chan Chano archeologinė vieta Peru, Coro miestas ir jo uostas (1993, 2005) Venesueloje, Galapagų salos (1978, 2007) Ekvadore, Garambos nacionalinis parkas (1980, 1996), Okapijų rezervatas (1996, 1997), Virungos nacionalinis parkas (1979, 1994) Kongo Demokratinės Respublikos, Humberstone’o ir Santa Lauros druskos kasyklos (2005) Čilėje, Jeruzalės senamiestis ir miesto sienos (1981, 1982) Izraelyje, Kilwa Kisiwani ir Songea Mnaros griuvėsiai (1981, 2004) Tanzanijoje, Kordiljerų ryžių terasos (1995, 2001) Filipinuose, Kosovo viduramžių paminklai (2004, 2006) Serbijoje, Lahoro fortas ir Šalamaro sodai (1981, 2000) Pakistane, Los Katioso nacionalinis parkas (1994, 2009) Kolumbijoje, Manaso laukinės gamtos rezervatas (1985, 1992) Indijoje, Manovo‑Goundos-Šventojo Florijono nacionalinis parkas (1988, 1997) Centrinėje Afrikos Respublikoje, Mcchetos istorijos paminklai (1994, 2009) Gruzijoje, Niokolo‑Kobos nacionalinis parkas (1981, 2007) Senegale, Samarros archeologinis miestas (2007) Irake, Simieno nacionalinis parkas (1978, 1996) Etiopijoje, Zabido istorinis miestas (1993, 2000) Jemene, Nimbos kalno gamtos rezervatas (1981, 1992) Dramblio Kaulo Krante ir Gvinėjoje, Potosí miestas (1987, 2014) Bolivijoje, Vienos istorinis centras (2001), Río Plátano biosferos rezervatas (1982, 2011) Hondūre, Hatra (1985, 2015) Irake, Kirenės (1982, 2016), Leptis Magnos (1982, 2016), Sabrathos (1982, 2016) archeologinės vietovės, Ghadameso senasis miestas (1986, 2016), Tadrart Akakuso uolų menas (1985, 2016; visi Libijoje), Hebrono/al‑Chalilio senamiestis (2017) Palestinoje, salos ir saugomos teritorijos prie Kalifornijos įlankos (2007, 2019) Meksikoje, Alepo senasis miestas (1986, 2013), Bosros senasis miestas (1980, 2013), Damasko senasis miestas (1979, 2013), Šiaurės Sirijos senosios gyvenvietės (2011, 2013), Palmyros senasis miestas (1980, 2013; visi Sirijoje), Sabos karalystės statiniai Maribe (7 archeologinės vietovės), Rašido Karami tarptautinis parodų centras Tripolyje (1962, architektas O. Niemeyeris, nebaigtas), Odesos istorinis centras (2023).
Pasaulio paveldo sąrašas; Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo konvencija; UNESCO
1897
3256