pastorãlė (it. pastorale < lot. pastoralis – piemens, ganytojo), muzikos žanras; vokalinis, instrumentinis ar sceninis muzikos kūrinys, vaizduojantis idealizuotą kaimo, piemenėlių gyvenimą, gamtą.
Bruožai
Jai būdinga žaismingumas, švelnumas, kartais – melancholiškumas, sicilianos ritmas, 6/8, 12/8 metras, instrumentuotėje dažni vadinamojo pastorališkojo skambesio instrumentai (fleita, obojus).
Raida
Pastoralės žanras išpopuliarėjo 16–17 amžiuje. Siekta atgaivinti antikos laikų tradicijas, vaizduoti kaimo gyvenimą poezijoje (bukolikos, eklogės), dramoje, muzikoje. Kurtos pastoralinio charakterio frotolos, madrigalai, vilanelės, Anglijoje – pastoraliniai madrigalai (pastorals). Pastoralinių operų (favola pastorale) sukūrė J. Peri, G. Caccini, F. Cavalli, J.-J. Rousseau, J.‑Ph. Rameau, G. F. Händelis, Chr. W. Gluckas, W. A. Mozartas, R. Straussas. 17–18 a. pastoralinių baletų siužetuose idealizuojama kaimo buitis. Anglijoje pastoralė sudarė kaukių vaidinimų (masque) dalį. Pastoralinis charakteris būdingas Kalėdų giesmėms ir oratorijoms.
17 a. instrumentinėje muzikoje susiklostė concerto grosso tipas, grindžiamas Kalėdų pastoralėmis. Sukurta ir programinių instrumentinių pastoralių – miniatiūrų klavyrui, vargonams. 18 a. antroje pusėje pradėta kurti pastoralines simfonijas su idiliškomis ir audringo charakterio dalimis (jos kurtos ir 20 amžiuje). Pastoralės bruožų turėjo ir 19 a. programinė instrumentinė muzika.P
Pastoralė Lietuvos muzikoje
Lietuvoje pastoralių sukūrė K. Brundzaitė (Pastoralė fortepijonui, klarnetui ir altui, 1968), V. Montvila (Pastoralės obojui ir styginių orkestrui, 1974), V. Juozapaitis ir kiti kompozitoriai.
2713