paukštininkỹstė, gyvulininkystės šaka (naminių paukščių auginimas) ir mokslo disciplina, nagrinėjanti paukščių anatomijos ir fiziologijos pagrindus, lesinimą, veisimą ir veislininkystę. Pagrindinė produkcija – kiaušiniai, mėsa, papildomoji – plunksnos, pūkai, odos. Iš paukštienos perdirbimo gamybos atliekų gaminami baltymingi pašarai gyvuliams, žemės ūkiui teikiama vertingų trąšų (mėšlo). Maistui tinkamiausi vištų kiaušiniai (daugiausia jų deda dėsliųjų veislių vištos), dar vartojami kalakutų, putpelių, stručių ir vandens paukščių kiaušiniai. Mėsai laikoma mėsinių veislių vištos, kalakutai, antys, žąsys, t. p. perlinės vištos, karveliai, stručiai.
Prekinės paukštininkystės pradžia – 18 a. antra pusė. 1750 R. A. F. de Réaumuras (Prancūzija) sukonstravo pirmąjį kiaušinių dirbtinio perėjimo aparatą – inkubatoriaus prototipą. Paukštininkystės produkcijos paklausa padidėjo 19 a.; tada imta laikyti daugiau paukščių ir intensyvinti jų produktyvumą, rūpintis naujomis paukščių veislėmis. Nuo 20 a. antros pusės daugelyje šalių, pvz., Belgijoje, Danijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Olandijoje, paukštininkystė tapo viena svarbiausių gyvulininkystės šakų, jos produkcija didinama daugiausia versliniu būdu. Paukštininkystės plėtotei didelę reikšmę turi grūdų ūkio būklė, pašarinių grūdų pasaulinės prekybos didėjimas.
2050