Hoppe Paul Werner (Paulius Verneris Hòpė) 1910 02 28Berlynas 1974 07 15Bochum (Šiaurės Reinas-Vestfalija), nacių Vokietijos veikėjas, paskutinis Stutthofo koncentracijos stovyklos komendantas.
Išsilavinimas ir veikla iki 1939
Gimė architekto šeimoje, tėvas mirė, kai P. W. Hoppeʼi buvo 2,5 metų. 1929 baigė mokyklą. Keliavo po Vokietiją dirbdamas sodininku. 1931 įstojo į Berlyno technikos universitetą, studijavo kraštovaizdžio ir sodininkystės kursą (baigė 5 semestrus). Studijuodamas 1932 06 įstojo į Nacionalsocialistų studentų sąjungą (Nationalsozialistischer Deutscher Studentenbund), tais pačiais metais tapo Nacionalsocialistų partijos nariu. 1933 įrašytas į Bendrąją SS (Allgemeine SS). 1934 išklausė parengiamuosius pėstininkų dalinių vadovavimo kursus ir gavo SS šturmfiurerio laipsnį. 1935 04 mokėsi SS junkerių mokykloje Braunschweige (Žemutinė Saksonija). Baigęs mokymo kursą Dachau koncentracijos stovykloje, buvo priimtas į SS vadovų korpusą, 1936 04 perkeltas į Lichtenburgo koncentracijos stovyklą (Saksonijos-Anhalto žemė), čia buvo būrio vadu.
Paul Werner Hoppe
1936 vedė Charlotte Baranowski, Lichtenburgo ir Sachsenhauseno koncentracijos stovyklų komendanto Hermano Baranowskio dukrą. 1938 11 tapo koncentracijos stovyklų inspektoriaus SS gruppenfiurerio Theodoro Eickeʼs adjutantu.
Veikla II pasaulinio karo pradžioje
1939 pašauktas į karo tarnybą, su 3‑iąja SS tankų divizija Mirties galva (3. SS-Panzer-Division „Totenkopf“) dalyvavo Lenkijos ir Prancūzijos kampanijose. 1941 išsiųstas į Rytų frontą. 1942 pavasarį, per susirėmimus su Raudonąja armija prie Ilmenio ežero vadinamojoje Demjansko kišenėje (į pietus nuo Leningrado) buvo sužeistas ir pripažintas netinkamu karo tarnybai. Pasveikus jam suteiktas SS šturmbanfiurerio (majoro) laipsnis, paskirtas Osvencimo koncentracijos stovyklos apsaugos bataliono vadu.
Stutthofo komendantas
1942 09 paskirtas antruoju ir paskutiniu Stutthofo koncentracijos stovyklos komendantu. Būtent jam vadovaujant Stutthofas tapo mirties stovykla. Atsakingas už tūkstančių stovyklos kalinių, įskaitant 47 000 žydų, daugiausia moterų ir vaikų, mirtis.
P. Hoppeʼi būnant komendantu, 1943 03 16–17 iš Lietuvos generalinės srities į Stutthofo koncentracijos stovyklą buvo išvežti Vilniuje, Kaune, Marijampolėje ir Šiauliuose suimti 46 lietuvių visuomenėje žinomi žmonės (tarp jų 4 generaliniai tarėjai), kurie tapo vokiečių nacionalsocialistų įkaitais, kenčiančiais už žlugusį sumanymą steigti lietuvišką SS legioną (vokiečių saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje SS štandartenfiurerio K. Jägerio pasirašytame dokumente kiekvienas kalinys buvo kaltinamas tuo, kad vadovavo lietuvių pasipriešinimo judėjimui ir ypač kurstė prieš Reicho komisaro paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją; galutinį sprendimą dėl represijų pobūdžio priėmė Ostlando reichskomisaras H. Lohse); visi buvo įregistruoti kaip politiniai kaliniai, per du pirmuosius įkalinimo mėnesius iš 46 suimtų lietuvių devyni mirė. 1943 04 iš Kauno ir Vilniaus į Stutthofo koncentracijos stovyklą buvo išsiųsta dar 16 antinacinio pogrindžio spaudos leidėjų, platintojų ir rėmėjų.
1944 rudenį Stutthofe komendanto P. Hoppeʼs iniciatyva geležinkelio vagone pradėjo veikti dujų kamera: organizuota masinė akcija, per kurią sunaikinta didelė grupė žydų iš Lietuvos. P. Hoppe atsakingas ir už masines kalinių egzekucijas evakuojant stovyklą 1945 01–04. Pačioje karo pabaigoje buvo paaukštintas iki SS oberšturmbanfiurerio (pulkininko leitenanto) ir paskirtas Wöbbelino koncentracijos stovyklos, Neuengammės koncentracijos stovyklos filialo, komendantu.
Po karo
1945 05, pasinaudojęs vadinamuoju Šiauriniu žiurkių taku (Rattenlinie Nord), pabėgo į Flensburgą (Šlėzvigo-Holšteino žemė). Po karo, pakeitęs pavardę, slapstėsi. Buvo suimtas 1946 04, bet 1949 rudenį iš internuotųjų stovyklos jam pavyko pabėgti į Šveicariją, kur dirbo landšafto projektuotoju. 1952 12 grįžo į Vakarų Vokietiją pas šeimą. 1953 04 buvo suimtas Wittene (Šiaurės Reino-Vestfalijos žemė), 1955 stojo prieš teismą. Iš pradžių nuteistas 5 m. ir 3 mėn. kalėti, bet 1957 bausmė peržiūrėta, 1957 06 Bochumo apygardos teismas jį nuteisė kalėti 9 metus. 1960 pabaigoje paleistas anksčiau laiko, dirbo draudimo kompanijoje. Kaip nusipelniusiam valstybės tarnautojui jam iki mirties buvo mokama valstybinė pensija.
458