Peloponèso kãras (431–404 pr. Kr.), Atėnams pavaldžios graikų polių Delo sąjungos ir Spartai pavaldžios Peloponeso sąjungos karas.
Karo priežastys
Kilo dėl ekonominio varžymosi (itin įnirtingai dėl prekybinių rinkų Italijoje, Sicilijoje, Makedonijoje, Trakijoje, Juodosios jūros pakrantėse rungėsi Atėnai su Spartos sąjungininkais Korintu ir Megara), politinių ir socialinių prieštaravimų (aristokratinės Spartos ir demokratinių Atėnų nesantaika dėl hegemonijos Graikijoje).
Peloponeso karas nutraukė Delo ir Peloponeso sąjungų Trisdešimties metų taikos sutartį, kuri buvo sudaryta 455 (ja pripažinta, kad Atėnai vyrauja Egėjo jūros regione, Sparta – Peloponeso pusiasalyje).
Šalių pajėgos ir strategija
Iki karo pradžios Delo sąjungos nariai turėjo didesnį laivyną (iki 400 laivų; dauguma – trijeros) ir vyravo jūrose. Peloponeso sąjungos laivynas buvo mažesnis – iki 300 laivų, bet jos nariai turėjo didesnę sausumos kariuomenę (apie 60 000 karių; kariuomenės branduolį sudarė gerai parengti ir ginkluoti spartiečiai), Delo sąjungos kariuomenė turėjo apie 40 000 karių (dauguma – polių įgulos, išsklaidytos didelėje teritorijoje).
Priešininkai kovos strategiją rengė pagal turimas karines pajėgas: atėniečiai, vyraudami jūrose, ketino nuniokoti Peloponeso pusiasalio pakrantes ir priversti kapituliuoti Peloponeso sąjungą, sausumoje jie planavo gynybinius mūšius. Spartos strategai ketino apsiausti ir įveikti atėniečius sausumoje.
Peloponeso karas skirstomas į 3 laikotarpius: Archidamo karą (pavadintas sėkmingiems spartiečių žygiams 431, 430 ir 428 prieš Atėnus ir 428 prieš Platajus vadovavusio Spartos karaliaus Archidamo II vardu; 431 04–421 04), Sicilijos karą (420 vasara–413 09) ir Dekelėjos, arba Jonijos, karą (413–404 04).
Archidamo karas
Pradėjo Spartos sąjungininkai Tebai, nesėkmingai puldami Atėnų sąjungininkus Platajus (Bojotijoje). 431 ir 430 peloponesiečiai, vadovaujami Archidamo II, nuniokojo Atiką, dalį jos teritorijos užėmė. Vykstant šioms kovoms, mirė Atėnų strategas Periklis, valdžia atiteko Kleono vadovaujamiems radikalams, kurie reikalavo aktyvių karo veiksmų. Dėl nepasitenkinimo Atėnų vykdoma politika, noro išsivaduoti iš Atėnų įtakos nuolat sukildavo dalis Delo sąjungos narių. Šie sukilimai, 430–429 kilusi epidemija Atėnus labai susilpnino.
425 Atėnai, naudodami laivyną, pradėjo laikytis puolimo taktikos: 300 Delo sąjungos trijerų, vadovaujamų stratego Demosteno, apiplaukė Peloponeso pusiasalį ir užėmė Pilą; kautynėse dėl Pilo dalyvavo spartiečiai (apie 420 karių; dauguma hoplitai), 7700 atėniečių ir jų sąjungininkų (iš jų apie 2 000 peltastų). Spartiečiai buvo apsupti, priversti pasiduoti. Šis mūšis buvo pirmasis, kuriame galintys kovoti spartiečiai (apie 300 žmonių) pasidavė į nelaisvę.
Po mūšio dėl Pilo karas vyko permainingai. Atėnai sėkmingai kariavo Peloponese. Vėliau karas apėmė Chalkidikės pusiasalį. Čia pergalingiems mūšiams vadovavo Spartos karvedys Brasidas. 422 Amfipolio mūšyje žuvus Kleonui ir Brasidui, karas nutrūko. 421 buvo sudaryta 50 metų Nikijo taika. Ja Archidamo karas baigtas, bet sąjungų prieštaravimai liko.
Sicilijos karas
Prasidėjo Atėnuose įsigalėjus Spartos priešininko stratego Alkibiado politinei grupuotei, vadinamajai Karo partijai. Alkibiado iniciatyva suburta dalies Peloponeso polių (Argo, Mantinėjos, Elėjos) koalicija 420 puolė Spartą ir pralaimėjo prie Mantinėjos (Mantinėjos mūšiai). 417–415 vyko vietinių susirėmimų. 415 atėniečiai surengė karinę ekspediciją (200 trijerų, 38 000 karių) į Spartos sąjungininkę Siciliją. 415 pavasarį atėniečiai apsiautė pagrindinį Sicilijos miestą Sirakūzus; apsiaustiesiems padėti iš Peloponeso atvyko 3000 Spartos karvedžio Gilipo vadovaujamų karių. Jie sunaikino atėniečių laivyną, privertė atėniečius pasiduoti, paėmė į nelaisvę jų vadus Demosteną ir Nikiją (nužudytas užmėčius akmenimis). Po šios ekspedicijos Atėnų karinė ir politinė įtaka Delo sąjungoje pradėjo silpnėti.
Dekelėjos, arba Jonijos, karas
Prasidėjo 413 Spartos kariuomenei užėmus Dekelėjos miestelį Atikoje (22 km nuo Atėnų; todėl karas pavadintas Dekelėjos vardu) ir iš čia pradėjus puldinėti Atėnus. Atėniečių padėtis pablogėjo 20 000 vergų perbėgus pas spartiečius ir kai kuriems Mažosios Azijos Jonijos miestams pasitraukus iš Delo sąjungos. 411 Atėnus trumpam buvo užvaldę oligarchai, vadinamoji 400 taryba, kuri nesėkmingai bandė susitarti su Sparta. 411–408 Atėnų laivynas, vadovaujamas Alkibiado, laimėjo mūšių prie Jonijos krantų, 406 – prie Arginusų salų (Egėjo jūroje; Arginusų mūšis).
Sparta, Persijos remiama lėšomis ir laivais, atstatė laivyną ir, vadovaujama Lisandro, laimėjo du jūrų mūšius: 407 prie Notijo kyšulio (netoli Efeso) ir 405 prie Aigospotamų (dabar Gelibolu, Turkija, Aigospotamų mūšis) upės žiočių; ši spartiečių pergalė paspartino Peloponeso karo baigtį. 404 Atėnai buvo apsiausti, kapituliavo.
Karo padariniai
Po karo Graikijoje įsigalėjo Sparta. Ji pralaimėjusius polius vertė mokėti didelius mokesčius, kišosi į polių vidaus reikalus. Delo sąjunga Spartos reikalavimu buvo paleista, demokratinė valdžia Atėnuose pakeista trisdešimties tironų valdymu; Atėnai turėjo nugriauti gynybinius įtvirtinimus, sumažinti laivyną iki 12 trijerų. Po Peloponeso karo jame dalyvavę poliai nusilpo, suiro buvusios polių sąjungos, buvo suardyta politinių jėgų pusiausvyra, prasidėjo ūkio ir demografinis nuosmukis.
D. Kagan The Peloponnesian War New York 2003.
879
-Archidamo karas; -Sicilijos karas; -Dekelėjos karas; -Jonijos karas