Pensilvãnijos kãlinimo sistemà, bausmių taikymo metodas, pagrįstas griežta nuteistųjų izoliacija ne tik nuo išorinio pasaulio, bet ir nuo administracijos bei vienų nuo kitų (nuteistieji laikomi vienutėse). Nuteistiesiems buvo draudžiama garsiai kalbėti, skaityti (išskyrus Bibliją), dirbti. Pasivaikščioti jie buvo vedami į izoliuotus kalėjimo kiemo sektorius, bažnyčioje meldėsi atskirose kabinose. Pensilvanijos kalinimo sistema grindžiama šiais principais: nuteistasis turi kentėti, kad pasitaisytų, kalinimas vienutėje apsaugo nuteistąjį nuo žalingo kalėjimo poveikio, yra ekonomiškai naudingas (nes reikia patenkinti tik minimalius nuteistųjų poreikius), vienatvė nuteistajam suteikia galimybę apmąstyti savo nuodėmes ir atgailauti. Pensilvanijos kalinimo sistemos elementai pradėti taikyti 18 amžiaus pabaigoje Riešutmedžio gatvės kalėjime Filadelfijoje. Pirmasis kalėjimas, kuriame taikyta Pensilvanijos kalinimo sistema, – 1829 pastatytas Rytinių valstijų kalėjimas Filadelfijoje. Pagal jį vėliau pasaulyje pastatyta daugiau kaip 300 kalėjimų. Pensilvanijos kalinimo sistema buvo neveiksminga, nes atlikę bausmę nuteistieji nebesugebėdavo prisitaikyti prie visuomeninio gyvenimo, beveik 100 % jų padarydavo naujų nusikaltimų, todėl 20 amžiuje įsivyravo Auburno kalinimo sistema.
Remiantis Pensilvanijos kalinimo sistema buvo sukurti keli kalėjimo pastatų tipai: vėduoklės (Moabito kalėjimas Berlyne), kryžiaus (Kryžių kalėjimas Sankt Peterburge), žvaigždės (Saint-Gilles’io kalėjimas Briuselyje). Tokios architektūros esmė – centrinės patalpos (iš jos administracija stebi nuteistuosius), iš kurių driekiasi keli pailgi nuteistųjų kalinimo blokai, kad nuteistieji neturėtų ryšio tarpusavyje ir su administracija. Daugelis kalinimo sistemų kalėjimų architektūroje panaudojo šiuos pastatų tipus.