Penzà (Пенза), miestas Rusijos Federacijoje, į vakarus nuo Samaros, prie Suros ir jos intako Penzos santakos; srities centras. 520 300 gyventojų (2020).
Penza
Per Penzą eina Maskvos−Samaros automobilių magistralė, geležinkeliai į Samarą, Volgogradą, Žemutinį Naugardą. Oro uostas. Elektrotechnikos, chemijos (farmacijos), plaušienos ir popieriaus, baldų, statybinių medžiagų (gelžbetoninių gaminių, plytų), siuvimo, odos, maisto (mėsos, pieno, alkoholinių ir gaiviųjų gėrimų) pramonė.
Tekstilės pramonės, žemės ūkio mašinų, staklių, kompresorių, televizorių, šaldytuvų, dviračių, laikrodžių, pianinų, tiksliųjų prietaisų gamyba. Penzos (įkurtas 1943), pedagoginis (1939), architektūros ir statybos universitetai, žemės ūkio, technikos akademijos, artilerijos inžinerijos institutas. Mokslinio tyrimo institutai. Kraštotyros, Penzos miesto, literatūros, liaudies kūrybos ir kiti muziejai, Mejerholdo teatras-muziejus. K. Savickio paveikslų galerija. Dramos, lėlių teatrai. Filharmonija. Cirkas. Hidrometeorologijos observatorija. Botanikos sodas. Šv. Petro ir Pauliaus (pastatyta 18 a.) su varpine (19 a.), Dievo Motinos Ėmimo į dangų (1905) soborai. Netoli Penzos yra Aksunų balneologijos kurortas. 1663 Penzos vietoje įkurtas pasienio punktas. Miesto teisės nuo 1719. 1928−30 Penzos apygardos, nuo 1939 − srities centras.
Penzos filharmonija
Lietuviai
Per I pasaulinį karą Penzoje buvo pasitraukusių lietuvių; veikė Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti skyrius. Pabėgėlių sielovada rūpinosi kunigas S. Švėgžda. Prasidėjus SSRS–Vokietijos karui į Penzą evakuota Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) centro komiteto biuro ir LSSR vyriausybės narių, rašytojų (L. Gira, K. Korsakas, S. Nėris, A. Venclova). Penzos mieste ir srityje dirbo apie 1500 evakuotų Lietuvos gyventojų.
Penza