pérdraudimas, vieno draudiko (draudimo bendrovės) draudžiamos rizikos ar jos dalies perdavimas kitam draudikui; santykių tarp draudikų draudžiant riziką visuma.
Daugelyje Vakarų Europos šalių perdraudimas laikomas savarankiška draudimo šaka.
Draudikas, drausdamas riziką, kuri viršija jo galimybes, privalo ją ar jos dalį perduoti kitam draudikui, kad išvengtų turtinių nuostolių, kuriuos patirtų vykdydamas draudėjo (apdraustojo) atžvilgiu prisiimtus įsipareigojimus. Draudikų santykiai įforminami perdraudimo sutartimi, pagal kurią viena sutarties šalis – pirminis draudikas, vadinamas perdraudėju (arba cedentu), – perduoda tam tikrą riziką ir kartu atitinkamą draudimo įmokų (draudimo premijos) dalį kitai šaliai – perdraudikui (cesionarijui). Šis įsipareigoja įvykus draudžiamajam (draudiminiam) įvykiui prisiimti dalį rizikos. Rizikos perdavimo operacijos kartais vadinamos cesija. Savo ruožtu perdraudikas dalį rizikos gali perduoti kitam perdraudikui. Šiuo atveju perduodantysis perdraudikas veikia kaip retrocedentas, naujasis perdraudikas vadinamas retrocesionarijumi, o tokio tolesnio rizikos perdavimo operacijos – retrocesija.
Kitaip nei kitų draudimo šakų atveju, perdraudimas vykdomas be specialaus teisinio reguliavimo arba bendrųjų draudimo taisyklių. Daugiausia vadovaujamasi paprotine perdraudimo teise, kuri remiasi teisingumo ir šalių pasitikėjimo principais. Nėra tipinės (standartinės) perdraudimo sutarties, kiekvienu konkrečiu atveju sudaroma savų ypatumų turinti sutartis.
Skiriamas sutartinis, arba privalomasis (dar vadinamas obligatoriniu, paremtas sutartimi su cesionarijumi apie privalomą visų rizikų perdraudimą), fakultatyvinis, arba neprivalomasis (numato galimybę atsisakyti kai kurių rizikų perdraudimo), ir fakultatyvinis‑sutartinis (būdingi abiejų rūšių sutarčių požymiai, kurie priklauso nuo konkrečių aplinkybių) perdraudimas. Sutartinio perdraudimo atveju daug rizikų perdraudžiama pagal vienoje perdraudimo sutartyje numatytas sąlygas. Perdraudžiamos rizikos dažniausiai vienija vienos draudimo grupės, rūšies ar vieno geografinio regiono rizikas. Dažniausiai sudaroma tokia sutartis, kuria pirminis draudikas įsipareigoja perleisti, o perdraudikas – perimti visas pirminio draudiko rizikų portfelio rizikas, atitinkančias numatytas sąlygas. Fakultatyvinio perdraudimo atveju aptariama kiekviena perdraudžiama rizika ir jos perdraudimo sąlygos. Kiekvienai pirminio draudiko su draudėju sudarytai sutarčiai sudaroma atskira perdraudimo sutartis, pirminis draudikas nėra įpareigotas perdrausti visas prisiimtas rizikas, o perdraudikas gali ir atsisakyti, ir sutikti perdrausti pirminio draudiko jam siūlomas rizikas.
Perdraudimas vadinamas proporcinguoju, kai prisiimtos rizikos, draudimo įmokos ir draudimo išmokos draudžiamųjų įvykių atveju pirminiam draudikui ir perdraudikui paskirstomos tuo pačiu santykiu. Neproporcingasis perdraudimas būna, pavyzdžiui, kai perdraudžiamas nuostolių viršijimas. Perdraudikas įsipareigoja atlyginti visus dėl draudžiamojo įvykio susidariusius pirminio draudiko nuostolius, kurie viršija perdraudimo sutartyje numatytą maksimalų dydį, iki kurio už visus nuostolius atsako pirminis draudikas.
Perdraudimas garantuoja draudimo bendrovių veiklos tęstinumą įvykus dideliam draudžiamajam įvykiui, pavyzdžiui, katastrofinei nelaimei, arba dideliam skaičiui draudžiamųjų įvykių, nes draudimo bendrovė, apdraudusi nuo katastrofinės nelaimės, bet neperdraudusi dalies prisiimtų rizikų, įvykus tokiai nelaimei dažniausiai nepajėgtų įvykdyti draudėjų atžvilgiu prisiimtų įsipareigojimų.
Kai norima pasidalyti itin pavojingą ar pakankamai neištirtą draudimo riziką, draudimo ir perdraudimo bendrovės sudaro organizacijas – pulus. Visi jo nariai įsipareigoja prisiimti pulo sutartyje apibrėžtą riziką ir iš anksto nustatytu fiksuotu dydžiu dalyvauti dalijantis bendrai prisiimtą ar kurio nors nario patiriamą draudimo riziką. Pulo nario dalyvavimo mastas (vadinamoji kvota) dažniausiai išreiškiama procentais. Skiriami perdraudimo ir bendrojo draudimo pulai. Perdraudimo pulo atveju rizikos prisiėmimo sutartis su draudėjais sudaro pavieniai pulo nariai, pulo administracija nariams padalija pagal šias sutartis prisiimtą riziką ir surinktas draudimo įmokas (premijas). Bendrojo draudimo pulo atveju draudimo polisuose nurodoma visi pulo nariai ir jiems tenkančios rizikos dalys, visus pulo narius su draudėju sieja tiesioginiai teisiniai santykiai, nors konkrečias sutartis dažniausiai pasirašo tik viena pului priklausanti bendrovė, veikianti visų vardu. Vieni pulai specializuojasi perdrausdami tik tam tikros draudimo grupės ar šakos, kiti – kelių draudimo grupių ar šakų, treti – įvairias rizikas. Į pulus buriamasi dažniausiai perdraudžiant katastrofinių nelaimių, pvz., branduolinio sprogimo, karo, uragano, žemės drebėjimo, epidemijos, su skraidymo aparatais, tanklaiviais, naftos perdirbimo gamyklomis susijusias rizikas. Jungtis į pulus dažnai skatina ir šalių vyriausybės (pvz., perdraudžiant branduolinio sprogimo ar su skraidymo aparatais susijusias rizikas).
Pirmosios perdraudimo operacijos atliktos 1820 Vokietijoje.
LIETUVOJE perdraudimas pradėtas taikyti 20 amžiaus devinto dešimtmečio pabaigoje–dešimto dešimtmečio pradžioje. Pagal Draudimo įstatymą (2003, įsigaliojo 2004, nauja redakcija 2012), Lietuvoje registruotos draudimo bendrovės gali perdrausti tik tos draudimo grupės, kurią vykdo pačios, riziką. Istoriškai susiformavę perdraudimo centrai yra užsienio valstybėse, todėl įstatymas numato galimybę Lietuvoje registruotoms draudimo bendrovėms savo prisiimtos rizikos dalį perduoti kitų šalių perdraudikams. Draudimo priežiūros tarnybos (įkurta 1996, 2004 ją pakeitė Draudimo priežiūros komisija, 2012 jos funkcijas perėmė Lietuvos banko Priežiūros tarnyba) duomenimis, 2008 perdraudikams buvo perleista 14,7 mln. litų gyvybės draudimo įmokų (3,1 % visų pasirašytų gyvybės draudimo įmokų). Daugiausia perdraudžiama tradicinio gyvybės draudimo sutarčių, pavyzdžiui, draudimo mirties atvejui perdraudimas sudarė 3,6 %, draudimo išgyvenimo atvejui – 6,9 %, anuitetų – 19,8 % pasirašytų įmokų. Vokietijos bendrovei Hamburg‑Manheimer Versicherung teko 56,3 %, Šveicarijos Swiss Re – 27,1 %, Vokietijos Munich Re – 7,7 %, Lenkijos Commercial Union – 5,8 %, Didžiosios Britanijos Scottisch Re – 3,2 % visų perdraudžiamų įmokų. Bendrovė Munich RE perdraudė trijų Lietuvos gyvybės draudimo bendrovių rizikas, Swiss RE – dviejų, kitos – po vieną. Lietuvos ne gyvybės draudimo bendrovės 2008 perdraudikams perdavė 176,8 mln. litų įmokų (12,4 % visų pasirašytų įmokų). Perdraudikams buvo perduota 40,9 % vežamų krovinių draudimo, 33,8 % laivų (jūrų, ežerų, upių ir kanalų) civilinės atsakomybės draudimo, 32,2 % skraidymo aparatų civilinės atsakomybės draudimo įmokų. Kai kurių draudimo bendrovių veikloje perdraudimas sudaro daugiau kaip trečdalį, o kai kurios bendrovės neperduoda rizikos. Lenkijos draudimo bendrovėms buvo perduota 62,9 %, Vokietijos – 17,2 % visų perdraudikams atiduotų įmokų. Daugiausia įmokų teko Lenkijos PZU S. A. (33 % pasirašytų ne gyvybės draudimo įmokų) ir Polish Re (29,8 %).
2017 pradžioje perdraudimo tarpininkavimo veiklą vykdė 12 draudimo brokerių bendrovių.
3064
3125