Pergrubrijus

Pergrùbrijus, Pergrùbris, prūsų pavasario, augalijos, derlingumo dievas. Sūduvių knygelėje (16 a.) teigiama, kad Pergrubrijus (Pergrubrius) yra dievas, auginąs lapus ir žolę, jam esą buvusi skirta šventė, vadinama Pergrubrijaus (Pargrubrij) aukojimu, švenčiama prieš pradedant arti. Pergrubrijaus prašoma, kad jis išvarytų žiemą, pragaro dievą Pikulą (Peckollum) su pavaldiniais Pokulais (Peckolli), augintų javus ir naikintų piktžoles. Per kitą šventę Pergrubrijui dėkojama už javus, jei šie užderėjo (jei ne, rengiama šventė dievo Aušauto garbei, prašoma, kad šis permaldautų Pergrubrijų). J. Bretkūnas Prūsų krašto kronikoje (Chronicon des Landes Preussen 16 a.) mini Pergrubrijų po sūduvių, jo teigimu, aukščiausiojo dievo Okopirmo (Okopirnus), vadina žemės augalijos dievu. Rašo, kad Pergrubrijui buvusi skirta kasmetinė pavasario šventė, vykdavusi prieš pradedant lauko darbus. J. Maleckis-Sandeckis, J. Łasickis vadina Pergrubrijų gėlių, augalų ir visų vaisių, žolynų bei pavasario dievu, jo garbei balandžio 23 (dabartinę šv. Jurgio dieną) esą buvo švenčiama, aukojamas alus, giedamas šlovės himnas. Baigus javapjūtę, anot šių autorių, buvo iškilmingai dėkojama daugeliui dievų, tarp jų ir Pergrubrijui, jo garbei aukojamas ožys. A. Guagnini Pergrubrijui skirtą šventę, pasak jo, švenčiamą Prūsijoje, Semboje, apie Įsrūtį, Ragainę, vadina Pergrubrinėmis. M. Pretorijus priskyrė Pergrubrijų prie darbo dievų (vardą kildino iš žodžio per-gu-be-ru, kuris reiškia norėti ką nors įdirbti, perdirbti; pergubyk žemę – įdirbk žemę), teigia, kad jį garbindavo kovo mėnesį ir rudenį (ruošiant dirvą sėjai, jo garbei valgydavo kiaulių galvas; Pergrubrijui padėkodavo baigus darbus). Vėlesniuose šaltiniuose Pergrubrijus imamas priskirti ir lietuviams ar ir visiems baltams. Daugelyje šaltinių jo funkcijos siejamos su dygimo, augimo, vešėjimo ciklu, pasibaigiančiu javapjūte. V. Toporovas vardą kildino iš lietuviško žodžio grubus, grublas – nelygus, A. J. Greimas – iš grubas – gruodas. Pastarasis teigė, kad Pergrubrijus esąs dievas, pavasarį nuvalantis pašalą, siejo jį su Perkūnu, ypač jog galia išvaryti žiemą.