Pèrmės Kòmių autonòminė apýgarda (Коми-Пермяцкий округ, Komi-Permiatskij avtonomnyj okrug), Kòmių pèrmių autonòminė apýgarda, iki 2005 buvo Rusijoje, Rytų Europos lygumos rytuose. Plotas 32 900 km2. 136 100 gyventojų (2002); gyveno daugiausia komiai permiečiai (apie 59 % srities gyventojų), rusai (38,2 %), buvo totorių, ukrainiečių, baltarusių. Centras ir didžiausias miestas – Kudymkaras. Miesto gyventojų 23,5 % (2002). Gyventojų vidutinis tankis 3,95 žm./km2.
Istorija
Komiai permiečiai prie Kamos apsigyveno 10 amžiuje. 14 a. buvo pakrikštyti. 15 a. pabaigoje tapo Maskvos valdiniais. Nuo 16 a. antros pusės dabartinė Permės Komių autonominės apygardos teritorija buvo pirklių Stroganovų tėvonija. 19 a. pabaigoje daug bežemių komių permiečių (apie 55 % gyventojų) išsikėlė gyventi į kitus Rusijos regionus (daugiausia į Novosibirsko guberniją). Rusijoje įsitvirtinus sovietų valdžiai 1925 02 įkurta Permės Komių nacionalinė apygarda (priklausė Uralo, nuo 1934 – Sverdlovsko, nuo 1938 – Permės sričiai). 1977 pertvarkyta į autonominę apygardą. 1991 pasiskelbė suverenia. 1992 pasirašė federacinę sutartį su Rusijos Federacija. Nuo 2005 12 susijungusi su Permės sritimi į Permės kraštą (tokiam susijungimui Permės Komių autonominės apygardos gyventojai 2003 pritarė referendumu).
Lietuviai
1945–51 į Permės Komių autonominę apygardą – Dojegą, Dublionovą, Galiašorą, Kiseliovą, Šarvolį, Šordiną, Tukačiovą, Ust-Onolvą, Velva-Bazą, Viziajų – atitremta nemažai lietuvių, 30–40 kalėjo Gainų lageryje. 1945 09 Dojege gyveno apie 30 lietuvių, 1946 iš Kiseliovo atkelta dar apie 40. 1948 pavasarį dauguma perkelti į jų statomą Dublionovo miško kirtėjų gyvenvietę, statė Lesnojaus gyvenvietę. Dojege mirę lietuviai palaidoti Kačia Koko kaime (apie 2 km nuo Dojego). Gainų lagerio kaliniai statė hidroelektrinę prie Kamos upės. Į Šordiną 1945 08–10 iš Lietuvos buvo atitremtos 36 ūkininkų šeimos ir 6 pavieniai asmenys (144 žmonės). 1945–56 mirė 15 lietuvių, dauguma iš bado. 1945 09–10 į Tukačiovą iš Lietuvos atitremta apie 80 lietuvių šeimų (apie 300 žmonių). Pirmąją žiemą daug mirė iš bado, nuo ligų (Tukačiovo gyvenvietės kapinėse palaidota apie 100 lietuvių). 1970 Tukačiove dar gyveno kelios lietuvių šeimos. Į Ust-Onolvą 1945 08 iš Lietuvos atitremtos 49 ūkininkų šeimos (167 žmonės). Ust-Onolvoje yra išlikusios tremtinių kapinės. 1989–90 kai kurių tremtinių palaikus giminės parvežė į Lietuvą. 1945 07 ir 1946 pavasarį į Velva-Bazą atitremta 40–50 šeimų, daug mirė iš bado, mirusieji laidoti Galiašoro kapinėse. 1946 10 apie 30 vaikų parvežta, 1947 dvi tremtinės pabėgo į Lietuvą. 1945 07 į Viziajų atitremta 50 šeimų (178 žmonės), daugiausia moterų ir vaikų. Tremtiniai tremties vietose gyveno barakuose, nameliuose, žeminėse, dalis – pas vietinius žmones, kirto mišką, vežė prie upių ir plukdė rąstus, tiesė siaurąjį geležinkelį, statė įvairius pastatus, įmones, dirbo lentpjūvėse, plytinėse. Daug tremtinių mirė iš bado. 1947 keliolika (kitais duomenimis, keliasdešimt) žmonių pabėgo į Lietuvą. Viziajaus kapinėse palaidoti 26 lietuviai. 1956–64 į Permės Komių autonominę apygardą atitremtiems lietuviams leista išvykti į Lietuvą.
1077