Pèrsijos lankos kãras, Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) vadovaujamų sąjungininkų karas su Iraku. Vyko 1991 01 17–02 28.
Karo priežastys ir pasirengimas
1990 08 02 Irako karinės pajėgos įsiveržė ir užėmė Kuveitą, Kuveito valdovas su karinėmis pajėgomis pasitraukė į Saudo Arabiją. Per Irako invaziją žuvo apie 1000 kuveitiečių, 300 000 tapo pabėgėliais. Kuveito okupaciją Irakas grindė ekonominėmis ir istorinėmis priežastimis. Ekonominių priežasčių pagrindu tapo Irako siekis sustiprinti valstybę po ją nualinusio Irako–Irano karo naudojant naftos eksporto teikiamas pajamas bei reikalavimas perskirstyti naftos gavybos kvotas ir kainas (Kuveitas reikalavimą atmetė). Istoriškai ši okupacija grįsta tuo, kad esą buvo susigrąžintos al Basros provincijos administracinės ribos, buvusios Osmanų imperijos laikotarpiu.
JAV, reaguodamos į Kuveito okupaciją, pradėjo operaciją Dykumos skydas (Desert Shield), kurios tikslas buvo užkirsti kelią galimai Irako intervencijai į Saudo Arabiją, nors duomenų, rodančių, kad Irakas ketino tai daryti, nebuvo. Tuo tikslu 1990 rugpjūčio mėnesį JAV ir jos sąjungininkų pajėgos pradėtos dislokuoti Saudo Arabijoje prie Kuveito ir Irako sienos. JAV ir Jungtinės Tautos pasmerkė Iraką ir pareikalavo nutraukti Kuveito okupaciją. 1990 11 29 Jungtinės Tautos paskelbė rezoliuciją Nr. 678, kurioje pareikalavo, kad Irakas išvestų pajėgas iš Kuveito iki 1991 01 15.
Pajėgos ir planai
Dėl didelių ekonominių interesų (30 % JAV naftos importo sudarė nafta iš Kuveito) JAV subūrė plačią tarptautinę 35 valstybių koaliciją, kurią sudarė 956 000 karių. Sąjungininkų pajėgų pagrindą sudarė JAV kariuomenės 5‑asis, 7‑asis, 18‑asis korpusai, 82‑oji ir 101‑oji oro desanto divizijos ir Jūrų pėstininkų korpusas. Didžiosios Britanijos 1‑oji šarvuotoji divizija ir Prancūzijos 6‑oji lengvoji šarvuotoji divizija dislokuotos Saudo Arabijoje. Irako pajėgas sudarė 1,2 mln. karių, 5800 tankų, 5100 pėstininkų kovos mašinų, 3850 artilerijos pabūklų, 750 lėktuvų. Apie 336 000 Irako kariuomenės pajėgų buvo užėmusios gynybos pozicijas Kuveite, nemažai pajėgų kaip strateginis rezervas buvo sutelkta Irako pietuose.
1990 09 JAV ir sąjungininkų pajėgos, vadovaujamos N. Schwarckopfo, pradėjo rengti karinį Kuveito išlaisvinimo planą. Karinei operacijai buvo iškelti trys uždaviniai: priversti Iraką išvesti karines pajėgas iš Kuveito, sudaryti sąlygas politinei Kuveito valdžios sugrąžinti, atkurti regione saugumą ir taiką. Kuveito išlaisvinimas vyko dviem fazėmis: pirmoji, oro pajėgų, fazė pavadinta Dykumos audra (Desert Storm), antroji, sausumos pajėgų, – Dykumos kardas (Desert Sabre).
Karo eiga
Oro kampanija vyko 1991 01 15–02 17. Jos metu buvo siekiama sunaikinti Irako valstybės valdžios institucijas, politinės reikšmės strateginius objektus, karines oro pajėgas, oro gynybos sistemą bei 50 % sumažinti Irako sausumos pajėgas, dislokuotas Irake. Šie tikslai buvo pasiekti per šešias savaites trukusią aviacijos kampaniją vidutiniškai kasdien atliekant po 1000 skrydžių. Pasibaigus oro pajėgų operacijai 02 24–28 vyko sausumos pajėgų operacija Dykumos kardas. Sausumos pajėgų operacijos koncepcija numatė puolimą Kuveito miesto kryptimi palei Persijos įlankos pakrantę; tai turėjo būti apgaulės manevras, o pagrindinis puolimas buvo nukreiptas į Irako pietus per Kuveito, Saudo Arabijos ir Irako sienos sankirtą. Per šį puolimą Irako pajėgoms turėjo buvo smogta į nesaugomą užnugarį ir jos priverčiamos palikti Kuveitą.
Operacija pavyko, kaip ir buvo planuota: 02 24 jūrų pėstininkai kartu su arabų šalių pajėgomis atakavo Kuveito miestą ir jį užėmė, o JAV kariuomenės 18‑asis ir 7‑asis korpusai, oro desanto bei britų ir prancūzų šarvuotosios divizijos smogė giliai į Irako pajėgų užnugarį ruože tarp an Nasirijos ir al Basros. Irako pajėgos 01 26 pradėjo trauktis iš Kuveito ir buvo bombarduojamos sąjungininkų artilerijos ir aviacijos (dėl patirtų didelių nuostolių jų atsitraukimo kelias pramintas Mirties greitkeliu). JAV prezidentas G. H. W. Bushas po 100 valandų trukusios sausumos pajėgų atakos 02 28 sustabdė puolimą. 1991 03 03 Irako užsienio reikalų ministras Tarikas Azizas pranešė Jungtinėms Tautoms, kad Irakas pasirengęs įgyvendinti jam keliamus reikalavimus. Karinė operacija sumažino S. Huseino kariuomenės kovinę galią, ji tapo nepajėgi vykdyti puolimo operacijas, tačiau buvo pajėgi užtikrinti režimo apsaugą ir malšinti sukilimus šalies viduje.
Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas G. H. W. Bushas praneša apie karo veiksmų Irake pabaigą (1991 02 28)
Nuostoliai ir reikšmė
Persijos įlankos kare žuvo 20 000 Irako karių, 75 000 buvo sužeisti, 80 000 pateko į nelaisvę. Sąjungininkų nuostoliai: 75 žuvę ir 190 sužeisti kariai.
Karas pasibaigė sėkmingai, tai buvo JAV užsienio politikos ir karinės galios triumfas. Po karo prezidentas G. H. W. Bushas pasiekė savo didžiausią populiarumą, o karinės pajėgos reabilitavosi po sunkaus ir skaudaus pralaimėjimo Vietnamo kare. Pergalė Persijos įlankos kare buvo itin svarbi po Vietnamo karo krizę išgyvenančiai JAV kariuomenei, nes patvirtino informacinių technologijų pritaikymo karyboje teikiamus pranašumus. Per karą JAV išbandė elektronines žvalgybos, stebėjimo ir taikinių aptikimo, naujas pajėgų valdymo ir kontrolės sistemas, precizinio pataikymo amuniciją, radarų sunkiai aptinkamus bombonešius, kurie suteikė didelių pranašumų prieš Irako pajėgas ir prisidėjo prie operacijos sėkmės. Ši kariavimo koncepcija buvo pavadinta karo reikalų revoliucijos (anglų kalba Revolution in military affairs) terminu.
dykumoje paliktas SSRS gamybos Irako tankas (1991 03 01); tolumoje – degančios naftos verslovės
J. F. Dunnigan, A. Bay From Shield to Storm: High-Tech Weapons, Military Strategy, and Coalition Warfare in the Persian Gulf New York 1991; D. Hiro Desert Shield to Desert Storm: The Second Gulf War New York 1992; M. Khadduri, E. Ghareeb The Iraq Kuweit War and it’s Implications Oxford 1997; K. L. Shimko The Iraq Wars and America‘s Military Revolution Cambridge 2010.
2733
-Audra dykumoje; -Dykumos audra