Perù dail
Ikikolumbinio laikotarpio dailė
lamos pavidalo keraminis indas (500–800, Etnografijos muziejus Miunchene)
Dabartinėje Peru teritorijoje iki 16 a. klestėjo įvairios indėnų kultūros, sukurta įvairių stilių savitų meno dirbinių. Pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų–pirmame tūkstantmetyje po Kristaus gyvavo Chavíno kultūra, Mochės kultūra, Paracaso kultūra, Gallinazo, Nazcos, Salinaro, Wari (Huari) ir kitos kultūros (Nazcos linijos ir geoglifai – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1994), vėliau – Chancay, Icos‑Chinchos, Chimu kultūros. 15 a. pradžioje inkai sukūrė Tahuantinsuyo imperiją, pasiekusią aukštą civilizacijos lygį. Ikikolumbiniu laikotarpiu plėtota taikomoji dailė, daugiausia keramika. Sukurta monochrominių indų su stilizuotais reljefiniais ir raižytais atvaizdais, figūrinių (žmonių, gyvūnų, paukščių pavidalo ar su skulptūriniu portretiniu atvaizdu) ir ištapytų vazų. Įvairove, meniškumu pasižymėjo ir tekstilės (siuvinėti kilimai, dvipusiai audiniai) bei juvelyrikos dirbiniai (apyrankės, pakabučiai, vazos, kaukės, smulkioji plastika). Išliko sienų tapybos, skulptūrų, reljefų su stilizuotais fantastinių būtybių (turinčių žmonių ir plėšriųjų žvėrių bruožų) atvaizdais.
Kolonijinio laikotarpio dailė
1532–35 ispanų konkistadorams užkariavus inkų imperiją (1544 įkurta Peru vicekaralystė), senieji indėnų įgūdžiai (akmens apdirbimo, raižybos, liejybos, lipdybos, tekstilės) persipynė su ispanų dailės tradicijomis. Kultūrų asimiliacija klostėsi dvejopai: vietiniai žmonės panašius į įvežtinius objektus gamindavo pagal savo technologiją ir tradicinę ornamentiką arba pritaikydavo įvežtinių gaminių motyvus ir technologiją savo tradiciniams dirbiniams (ritualiniai indai queros, cochas); pamažu susiklostė vadinamasis metisų stilius. Jis ryškiai atsiskleidė Cuzco mieste, kuriame 16 a. viduryje susiklostė savita tapybos mokykla.
inkų taurė quero (medis, 16 a., Britų muziejus Londone)
Kolonijinė kultūra daugiausia buvo susijusi su katalikų vienuolių ordinų (dominikonų, pranciškonų, jėzuitų) veikla, bet plėtota ir pasaulietinė dailė. 17–18 a. buvo tapomi inkų dinastijos portretai, juos kaip visuomeninės padėties simbolį įsigydavo ir vietos perujiečiai, ir atvykėliai ispanai (po 1781 nepavykusio indėnų sukilimo tokie paveikslai buvo uždrausti).
16–17 a. statyta daug bažnyčių ir religinių institucijų pastatų, tai lėmė didelę religinės tematikos kūrinių paklausą. Iki maždaug 1580 didžioji jų dalis buvo importuojama, vėliau ėmė vyrauti iš Europos (Ispanijos, Italijos) atvykusių dailininkų kūryba; padedami vietos amatininkų jie kūrė puošnius altorius, sakyklas, paveikslus, sienų tapybą, skulptūras. Lima ir Cuzco tapo didžiausiais meno centrais Pietų Amerikoje. Jėzuitas B. Bitti (1548–1610), M. Pérezas de Alesio (apie 1545–1550–1616?), A. Medoro (apie 1567–apie 1631) skleidė manierizmą (B. Bitti įtaka ryški G. Gamarros, dirbo 1601–42, L. Pardo de Lagoso, dirbo 1630–69, kūriniuose), daug prisidėjo prie sienų tapybos plėtotės. 17 a. į Peru atgabenus Sevilijos mokyklos kūrinių (skulptoriaus J. de Martínezo Montañéso, tapytojų B. E. Murillo, F. de Zurbaráno) ėmė ryškėti baroko tendencijos. Barokinių skulptūrų sukūrė D. Martínezas de Oviedo (dirbo 1664–80), P. de Noguera (apie 1590–1655 ar 1656; stalės Limos katedroje, 1623–17 a. 5 dešimtmetis, altoriai įvairiose bažnyčiose), tapybos – D. de la Puente (1586–1663) ir kiti. 17 a. labai paplito sienų tapyba, ypač Cuzco regione (bažnyčios Andahuaylillase freskos, 1618–26, dailininkas L. de Riaño, g. 1596).
Dėl 1650 Cuzco įvykusio žemės drebėjimo buvo pastatyta ar perstatyta daugybė bažnyčių, jos buvo gausiai dekoruojamos. Daug įtakos Cuzco mokyklai suklestėti turėjo 1673 atvykęs vyskupas M. de Mollinedo y Angulo (apie 1640–99); jo paliepimu kiekviena bažnyčia turėjo turėti seriją paveikslų, vaizduojančių jos šventojo istoriją.
Guápulo Švč. Mergelė Marija (aliejus, 18 a., Cuzco mokyklos nežinomas dailininkas, Metropolitano meno muziejus Niujorke)
17 a. pabaigoje išryškėjo Cuzco mokyklos (D. Quispe Tito, 1611–81, J. B. de Santa Cruzas, dirbo apie 1661–67, daugybė anoniminių dailininkų) savitumas. Paveikslai puošnūs, spalvingi, dažnai auksuoti, su gėlių, jų girliandų, paukščių motyvais. Būdinga neįprasta personažų interpretacija, saviti siužetai: katalikų šventiesiems dažnai buvo suteikiama indėniškų bruožų, jie vaizduoti su vietiniais tradiciniais drabužiais (Švč. Mergelė Marija su sombreru, arkangelai kariniais drabužiais ir su ginklais), tropinių peizažų fone, buitinėje aplinkoje; nutapyta paveikslų, vaizduojančių ispanų didikų santuokos su inkų princesėmis ceremoniją. Vienas svarbiausių Cuzco mokyklos pavyzdžių – anoniminio dailininko paveikslų ciklas Kristaus kūno procesija (iki 1700).
Sukurta ir skulptūrų (J. T. Tuyru Tupako Inkos, m. 1718, Almudenos Mergelė, 1686, Almudenos bažnyčioje Cuzco). 17 a. iškilo ir kitos regioninės dailės mokyklos: Cajamarcos, Trujillo, Ayacucho, Arequipos. 18 a. pasižymėjo skulptorius B. Gavilánas (žymiausias jo kūrinys – barokinė Mirties alegorija Šv. Augustino bažnyčioje Limoje). Padaugėjo pasaulietinės dailės kūrinių (inkų dinastijos valdovų portretai, kuriuose kartais buvo įkomponuojami ir Ispanijos monarchai bei vicekaraliai). 18 a. viduryje pradėta kurti klasicistinius mitologinės tematikos kūrinius. 1791 ispanų tapytojas J. del Pozo (1757–apie 1830) Limoje įkūrė Piešimo mokyklą. Gausi ir įvairi kolonijinio laikotarpio taikomoji dekoratyvinė dailė, joje susiliejo europietiški stiliai (renesansas, barokas, rokokas, klasicizmas) ir indėnų amatų tradicijos; įtakos turėjo maurų ir net Tolimųjų Rytų menas. Kurti rafinuoti raižyti baldai, sidabriniai relikvijoriai, spalvingi audiniai, kilimai, raižyti matės indai, figūrėlės iš medžio, molio, akmens, indai ir sidabrinės kalstytos plokštelės su senoviniais indėnų simboliais ir kita.
Dailė po nepriklausomybės paskelbimo
Po nepriklausomybės paskelbimo (1821) meno pagrindiniu užsakovu tapo valstybė, ėmė vyrauti pasaulietinė dailė. Kurti Nepriklausomybės karo dalyvių herojiniai portretai; žymiausias šio žanro atstovas – J. G. de Castro (1785–1841), dalyvavęs Nepriklausomybės kovose (vėliau paskirtas Peru vyriausybės pirmuoju tapytoju). Keliaujantys menininkai iš kitų šalių (vokietis J. M. Rugendas, 1802–58, prancūzas L. Angrand’as, 1808–86) ir vietiniai, dažniausiai savamoksliai, dailininkai (P. Fierro, 1810–79) savo paveiksluose ir piešiniuose vaizdavo Peru kraštą, jo žmones. 19 a. viduryje ėmė ryškiai stiprėti Europos dailės įtaka. Valstybė skirdavo dailininkams stipendijas vykti į Europos šalis (daugiausia Italiją ir Prancūziją), taip prisidėdama prie neoklasicizmo plėtotės. Suklestėjo portreto ir istorinis žanras (I. Merino, 1817–76, L. Montero, 1827–69). Akademizmo krypčiai priešinosi F. Laso (1823–69), jis įkvėpimo sėmėsi iš to laikotarpio Peru gyvenimo. Skulptūroje t. p. vyravo neoklasicistinės tendencijos, nemažai kūrinių buvo užsakoma italų skulptoriams (A. Tadolini, 1788–1868). Daugelis į Europą išvykusių dailininkų į Peru nebegrįžo, todėl apie 1890–1910 čia beveik nebuvo profesionalių dailininkų. 20 a. pradžioje neoklasicizmas neteko populiarumo (jis dar ryškus J. Lepiani, 1864–1932, D. Hernándezo, 1856–1932, kūriniuose).
Prie dailės atsinaujinimo prisidėjo tapytojas, fotografas, dėstytojas ir dailės kritikas T. Castillo (1857–1922), jo paveiksluose yra romantizmo, impresionizmo bruožų. 1919 Limoje įkurta Nacionalinė dailės mokykla. Nuo 1920 joje dėstė (nuo 1932 direktorius) J. Sabogalis (1888–1956), jis skatino studentus atsiriboti nuo Europos modernizmo įtakos, atsigręžti į savo šalį. 3 dešimtmečio viduryje susiklostė vadinamoji indigenistų (indigenista) mokykla, jos atstovai (J. Sabogalio studentai C. Blasas, 1903–85, J. Codesido, 1892–1971, C. Saco, 1882–1948, E. Camino Brentas, 1909–60, ir kiti) vaizdavo kasdienį paprastų žmonių gyvenimą, įkvėpimo ieškojo tradiciniame mene. Indigenistų judėjimas vyravo Peru dailėje iki 5 dešimtmečio.
J. Sabogal. Chincheros indėnų vadas (aliejus, 1925, Ignacio Merino municipalinė pinakoteka Limoje; © LATGA / APSAV, 2020)
Skulptūroje jo atitikmuo nesusiklostė (išskyrus kelis I. Pozo, 1898–1959, ir A. Riveros kūrinius). 3 dešimtmetyje–6 dešimtmečio viduryje skulptūra buvo neoklasicistinė. 3 ir 4 dešimtmetyje skulptoriai (A. Ocaña, 1893–1980, kiti) valstybės užsakymu turėjo įamžinti respublikos herojus. Skulptoriai B. Mendizábalis ir R. Espinoza Caceda (1898–1957) sukūrė skulptūrų, vaizduojančių inkus kaip graikų dievus. Pirmas protestas prieš indigenistus, jų siužeto ir raiškos formos suvaržymus buvo 1937 surengta dailininkų grupuotės Nepriklausomieji (Los Independientes) paroda. Šios R. Grau (1907–70) vadovaujamos grupuotės nariai (C. Quizpezas Asínas, 1900–83, J. M. Ugarte Eléspuru, 1911–2004, M. de la Torre, 1893–1981) atmetė sentimentalizmą, propagavo laisvą meninę raišką, bet nevengė perujietiškos tematikos. Dailės atsinaujimą skatino austrų ekspresionisto A. Winternitzo (1906–93) 1939 Limoje įkurta Plastinių menų mokykla (Popiežiaus katalikiškajame Peru universitete; dabar Meno fakultetas) ir R. Grau paskyrimas Nacionalinės dailės mokyklos direktoriumi (1943). 6 dešimtmetyje abstrakcijų sukūrė F. de Szyszlo (1925–2017), A. Dávila (1912–88), abstraktųjį ekspresionizmą plėtojo E. Rodríguezas Larraínas (1928–2015), ekspresionizmą – S. Gutiérrezas Alarcónas (1914–61). Figūrinės tapybos kryptį socialinės tematikos kūriniuose tęsė A. Ruizas Rosasas (1926–2002), V. Humareda (1920–86). Sienų tapyboje figūrinę kryptį plėtojo T. Núñezas Ureta (1912–88), S. Springuetto ir C. Quizpezo Asíno kūriniuose ryšku kubizmo įtaka. 7 dešimtmetyje susidomėta geometrine abstrakcija, konstruktyvizmu (L. Ariasas Vera, 1932–2016, T. Burga, g. 1935). Daugelis dailininkų (M. Cajahuaringa, g. 1932, kiti) savo kūriniuose naudojo inkų ir dar ankstesnių kultūrų motyvus. Skulptūroje modernistinės tendencijos išryškėjo 6 dešimtmečio viduryje (J. Roca Rey, 1923–2004, kūryba). 7 dešimtmečio skulptūrai būdinga formos ir medžiagų įvairovė – J. Oteiza (1908–2003) sukūrė abstrakčių, C. Gálvez (1916–82) – religinės tematikos, F. Sánchezas (g. 1935) – skulptūrų su senų mechanizmų elementais, V. Delfíno (g. 1927) kūriniuose modernistinės kryptys derintos su ikikolumbinėmis tradicijomis. 7–8 dešimtmetyje pagal revoliucinės vyriausybės užsakymus sukurta nemažai memorialinių skulptūrų (šalies nepriklausomybės 150 m. paminėti, kita). 8 dešimtmečio tapyboje atgaivintas indigenistų judėjimas (P. Azabache Bustamante, 1918–2012, G. Palomino, 1921–91, A. Rallí, g. 1920, kiti); atsvara jam buvo siurrealistiniai C. Revillos (g. 1940), G. Chávezo (g. 1937), T. Tsuchiyos (1936–84), fotorealistiniai H. Brauno‑Vegos (g. 1933) kūriniai.
J. Tola. Elena 24-2-87 (mišri technika, 1988)
20 a. 9 dešimtmečio pabaigos–21 a. pradžios dailei būdinga technikos, estetikos, tematikos įvairovė. Šiuolaikiniai menininkai kuria ir tradicinės raiškos dailę (tapyba, skulptūra, grafika), ir instaliacijas, videomeną, skaitmeninę fotografiją; žymesni kūrėjai: F. Bryce’as (g. 1965), P. Bueno (g. 1952), R. Huarcaya (g. 1959), C. Runcie Tanaka (g. 1958), E. Tokeshi (g. 1960) ir kiti. Plėtojama ir tradicinė taikomoji dekoratyvinė dailė – tekstilė (pončai, antklodės, kilimai, puošnūs kostiumai religinėms šventėms), keramika (indai, smulkioji plastika), juvelyrika (papuošalai, figūrėlės), medžio drožyba (indai ir kita).
1179
Peru kultūra