Pernas, Perùnas, slavų mitologijoje – griaustinio dievas. Minimas Prokopijaus Cezariečio (500–565) veikale (Apie gotų karus / De bello Gothico apie 550), vadinamas vyriausiuoju slavų dievu, žaibų valdovu, kuriam aukojami galvijai. Būtųjų laikų pasakojime (Povest' vremennych let, apima įvykius iki 1117; dar Ipatijaus metraštis) Perūnas ir Velesas vadinami 10 a. sudarytų Rusios ir Bizantijos sutarčių liudininkais.
Tikėta, Perūnas sukelia ne tik audrą ir vėtrą, bet ir derlių garantuojantį lietų. Perūnui (baltarusių kalba pjarun – griaustinis; senąja slavų Perun') priskiriama ir karo funkcija, jis, pasakojama, yra ginkluotas akmenimis, strėlėmis (lenkiškai strzala piorunowa – griaustinio strėlė, kamień piorunowy – griaustinio akmuo), kirviais. Rytų ir vakarų slavų mituose Perūno priešas yra naminių gyvulių ir turto dievas Velesas (kuris, ką nors pavogęs, nuo Perūno slepiasi akmenyse, senų ąžuolų drevėse, vandenyje, gyvūnuose, net žmonėse). Kai Perūnas nugali Velesą (susigrąžina pavogtus daiktus, galvijus, išvaduoja asmenis), ima lyti. Lietaus prašymo apeigos laikomos svarbia Perunui skirtų apeigų dalimi, ypač išreikšta Balkanų slavų vadinamuoju Perperunos arba Dodolos ritualu (nuoga paauglė, pasipuošusi žalumynų ir gėlių girliandomis, atlikdavo ritualinį šventąjį lietaus šokį). Perūnas siejamas su vaisingumo, derlingumo deive Mokoša (atitinka pietų slavų deivę Dodolą).
V. Ivanovas ir V. Toporovas Perūno mitą laiko etiologiniu. Daugelis tyrinėtojų Perūno kultą sieja su panašių dievų indoeuropiečių mitologijoje (Perkūno kultu baltų mitologijoje, Toro – senovės germanų ir panašiais) kultais. Kijevo kunigaikščio Vladimiro Sviatoslavičiaus 980 sudarytame rusų dievų panteone Perūnas vadinamas aukščiausiuoju dievu, kunigaikščio ir jo kariaunos globėju. Medinė Perūno statula (sidabrine galva ir auksiniais ūsais) stovėjo Kijeve, greta deivės Mokošos statulos. Šis Perūno stabas turėjo atitikmenį Didžiajame Naugarde. 1951–53 atliekant archeologinius kasinėjimus Volchovo kairiajame krante, 4 km į pietus nuo Didžiojo Naugardo, rasta senovės slavų 9–10 a. kulto vieta, manoma, čia stovėjo medinė Perūno statula, galėjusi būti Perūno šventvietė. 988 Vladimirui apsikrikštijus, stabai buvo nuversti. Pagal legendą, Perūno statula buvusi pririšta arkliui prie uodegos, mušama ir valkiojama žeme, galiausiai įmesta į Dnieprą, Naugarde stovėjęs stabas – į Volchovo upę.
Įsitvirtinant krikščionybei šio dievo vaizdinys perimtas slavų tautų folkloro (pvz., rusų folklore daugelis Perūno funkcijų ir mitinių bruožų priskiriama Iljai Muromiečiui).