P. P. Rubens. Autoportretas (fragmentas; aliejus, apie 1638, Meno istorijos muziejus Vienoje)
Rubens Peter Paul (Peteris Paulius Rùbensas) 1577 06 28Siegen (Šiaurės Reinas‑Vestfalija, Vokietija) 1640 05 30Antverpenas, flamandų dailininkas, diplomatas. Vienas žymiausių baroko epochos atstovų.
Biografija
P. P. Rubens. Autoportretas (aliejus, apie 1638, Meno istorijos muziejus Vienoje)
1591–98 tapybos mokėsi Antverpene pas vietinius dailininkus. Nuo 1598 Šv. Luko gildijos Antverpene narys. Vėliau studijavo filologiją, teologiją, gamtos mokslus, antikinį meną, mokėjo šešias kalbas. 1600–08 gyveno Italijoje, nuo 1601 Mantujoje, buvo hercogo Vincenzo I Gonzagos rūmų dailininkas, vėliau jo išsiųstas studijuoti į Romą. Čia kopijavo Correggio, Caravaggio, Annibaleʼs Carracci, Leonardo da Vinci, Michelangelo, Rafaelio paveikslus. P. P. Rubensas užmezgė ryšius su jėzuitais, nutapė altorių paveikslų bažnyčioms (Mantujoje, Genujoje, Romoje). Kaip flamandų diplomatas lankėsi Ispanijoje (1603–04, 1628–29), Olandijoje (1627), Anglijoje (1629–30). Nuo 1608 (su pertraukomis) gyveno Antverpene.
Kūryba
1609–21 dirbdamas Nyderlandų valdytojo Alberto ir jo žmonos Izabelės rūmų dailininku sukūrė dvariškių, karališkosios šeimos portretų (Infantė Isabella Clara Eugenia 1615). P. P. Rubenso kūrybai įtakos turėjo realistiniai flamandų (P. Bruegelio vyresniojo) ir Renesanso epochos Romos ir Venecijos dailininkų kūriniai (daugiausia Tiziano, Tintoretto). Sukūrė pirmuosius stambius barokinius religinės tematikos kūrinius – Antverpeno katedros altorinius paveikslus (Kryžiaus pakėlimas 1610, Nuėmimas nuo kryžiaus 1611). Nutapė mitologinių kompozicijų, medžioklės scenų, portretų (Samsonas ir Dalila, Sausmedžio paunksnėje, abu 1609–10, Keturi filosofai 1611–12). Kūriniuose ryšku italų manierizmo bruožai.
P. P. Rubens. Leukipo dukterų pagrobimas (aliejus, apie 1618, Senoji pinakoteka Miunchene)
P. P. Rubens. Nukryžiavimas (aliejus, 1600–15, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)
P. P. Rubensas greitai išgarsėjo didelių formatų paveikslais (Italijos meno įtaka), sukurtais religine, mitologine, istorine, medžioklės tematika. Jų siužetai kupini aktyvaus dinamiško veiksmo, įtempto judesio, figūros komponuotos didelėje erdvėje, gyvybingai nutapyti raiškūs nuogų moterų kūnai, kontrastingas apšvietimas, dažna Nukryžiavimo, Paskutinio teismo, dramatiškos kovos tema (Begemoto ir krokodilo medžioklė, apie 1616, Didysis Paskutinis teismas 1617, Leukipo dukterų pagrobimas, Amazonių mūšis, abu apie 1618). Švč. Mergelės Marijos paveikslams būdinga figūrų, šviesos, erdvės, vaiskių spalvų gausa (Madona, apsupta gėlių girliandos, apie 1617).
1611 suprojektavo ir 1618 pasistatydino Antverpene puošnius namus (nuo 1947 P. P. Rubenso muziejus) su parku; surinko didelę paveikslų, antikinio meno, medalių, gemų kolekciją. Gaudavo karalių ir aukštuomenės užsakymų iš visos Europos, dėl jų gausos didelių formatų teminių kompozicijų atskirus motyvus (žmones, gamtovaizdžius, gyvūniją) atlikti pavesdavo kitiems meistrams, tarp jų – J. Jordaensui, J. Wildensui (1586–1653), F. Snydersui, J. Bruegeliui ir kitiems. 1617 Antverpene įkūrė dailės dirbtuvę, jai vadovavo, turėjo daug mokinių, tarp jų – A. van Dycką, F. Woutersą (1612–59). Pats, manoma, nutapė apie 500 paveikslų. Sukūrė monumentalią 21 alegorinio paveikslo seriją, vaizduojančią Marijos Mediči gyvenimą (1622–25; Liuksemburgo rūmų galerijai Paryžiuje), Ispanijos ir Anglijos karališkųjų šeimų ir dvariškių portretų (1628–31).
Vėlesnė P. P. Rubenso tapyba jausmingesnė, spalvingesnė, būdinga ramesnis, nekontrastingas apšvietimas, mažiau dramatiški judesiai (Karo ir Taikos alegorija, apie 1630, triptikas Šv. Ildefonsas 1630–32, Išminčių pagarbinimas 1634). P. P. Rubensas nutapė intymių šeimos (Autoportretas 1623, Isabella Brant 1626, Albertas ir Nikolas Rubensai, apie 1627), antrosios žmonos (nuo 1630) portretų (Helena Fourment su vaikais 1636, Helena Fourment su karieta, apie 1639); ją vaizdavo ir teminėse mitologinėse kompozicijose (Meilės sodas 1630–35, Trys gracijos 1635, Pario teismas, apie 1639, Helena Fourment su kailiniu apsiaustu / Venera 1639). P. P. Rubensas sukūrė savitą moters grožio tipą – kūnišką, pulsuojantį gyvybingumu.
P. P. Rubens. Meilės sodas (aliejus, 1630–35, Prado muziejus Madride)
Vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu gyveno Steeno pilyje netoli Antverpeno, nedalyvavo visuomeniniame gyvenime, daugiausia tapė peizažus (Peizažas su vaivorykšte 1636, Steeno pilis 1637), kartais su teatrališkai pavaizduotomis figūromis (Parkas prie Steeno 1635–40), buitinėmis scenomis (Mugė, apie 1636). P. P. Rubensas sukūrė piešinių (Sūnaus Nikolo portretas, apie 1620), raižinių garsiai Antverpeno spaustuvei Officina Plantiniana Baltasaris Moreti, gobelenų kartonų (pagal P. P. Rubenso paveikslus Briuselyje, Antverpene ir Briugėje austi špaleriai), skulptūrų, teatro dekoracijų, iškilmingų švenčių projektų. P. P. Rubensas parengė vario raižytojų, kurie jo kūrinių grafines kopijas platino visoje Europoje; raižinių pagal P. P. Rubenso paveikslus sukūrė grafikai L. Vostermanas (1595–1675), Chr. Jegheris (1596–1652). P. P. Rubensas savo kūryboje derino italų ir Nyderlandų dailės tradicijas, įtvirtino naujus moterų ir vaikų, vešlios floros ir faunos, bakchanalijų motyvus, alegorinius įvaizdžius. P. P. Rubenso kūryba turėjo didelę įtaką daugeliui vėlesnių Vakarų Europos dailininkų, daugiausia 18 a. Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos dailės raidai, t. p. romantizmui.
1664
L: R. Liess Die Kunst des Rubens Braunschweig 1977; M. Wranke Pieter Paul Rubens. Lieben und Werk Köln 2006
P. P. Rubens. Sausmedžio paunksnėje (autoportretas su Isabella Brant; aliejus, apie 1609, Senoji pinakoteka Miunchene)
P. P. Rubenso autoportretas su Helena Fourment ir jųdviejų sūnumi Fransu (aliejus, apie 1635, Metropolitano meno muziejus Niujorke)