Peterborough

Peterborough (Pterboras), miestas Didžiojoje Britanijoje, Anglijos rytuose, į šiaurę nuo Londono.

Plotas 343 km². 202 600 gyventojų (2019). Įsikūręs prie Nene’o upės (teka į Šiaurės jūros Washo įlanką). Pro Peterborough eina Londono–Edinburgo automobilių magistralė. Dyzelinių variklių gamyba, statybinių medžiagų (plytų), elektrotechnikos, maisto (cukraus, vaisių ir daržovių perdirbimo) pramonė. Peterborough apylinkėse plėtojama žemdirbystė. Dailės galerija. Parkai.

Architektūra

Peterborough katedra (12 a. pabaiga–13 a. pirma pusė)

Šv. Petro, šv. Pauliaus ir šv. Andriejaus katedra (1118–1238), Longthorpe’o bokštas (1310), Šv. Jono bažnyčia (1407), gyvenamieji namai su sodais – Milton Hall (1594), Torpe Hall (1656, architektas P. Millsas), gildijos salė (1671). Rotušė (1933), art deco bruožų atviro plaukimo baseino kompleksas (1936); geležinkelio tiltas per Nene’o upę (1847, inžinierius L. Cubittas). Prie Peterborough – Burghley šeimos rūmai su sodu (1555–87, suprojektavo savininkas lordas W. Cecilis, restauruoti apie 1993).

Istorija

Bronzos amžiuje čia buvo religinių apeigų vieta. 1 a. po Kr. įsikūrė romėnų legionas, buvo svarbus keraminių dirbinių gamybos ir prekybos centras. Romėnams pasitraukus, 7 a. pirmoje pusėje čia apsigyveno anglai, 655 jie įkūrė vienuolyną, šalia kurio plėtėsi gyvenvietė. 870 ją ir vienuolyną nusiaubė danai. 966 įkurtas benediktinų vienuolynas, kuris 11 a. nusiaubtas, 1116 sudegė. Iki 1874 Peterborough buvo vienuolyno ir miesto katedros feodalinės valdos (manoro) centras, čia negaliojo pasaulietinės valdžios jurisdikcija. 1850 pro Peterborough iš Londono į Yorką nutiestas geležinkelis, miestas tapo pramonės centru (iki 20 a. antros pusės Didžiosios Britanijos didžiausias plytų gamybos centras). 1971−91 miesto gyventojų padaugėjo 45,4 %, labai išaugo paslaugų sektorius.

gildijos salė Peterborough (1671)

2271