pfálcgrafas (< vok.), Šventojoje Romos imperijoje pareigūnas, monarcho vardu beneficijos teisėmis valdantis valdovo dvarą ar didesnę teritoriją. Imperatoriai dažnai siųsdavo pfalcgrafus prižiūrėti karališkųjų dvarų didesnėse kunigaikštystėse (Lotaringijoje, Bavarijoje, Švabijoje, Saksonijoje), taip sudarydami atsvarą pernelyg stiprėjančiai vietos kunigaikščių valdžiai. 12 a. dauguma pfalcgrafysčių tapo paveldimomis, juridiškai beveik nesiskyrė nuo kunigaikštysčių. Išimtis buvo Reino pfalcgrafas, kuris tapo pasaulietiniu kurfiurstu – vienu svarbiausių imperijos didikų.
-pfalcgrafystė