Pforzheim (Pfòrcheimas), miestas Vokietijos pietvakariuose, Badeno-Viurtembergo žemėje, į šiaurės vakarus nuo Stuttgarto.
126 000 gyventojų (2019; aglomeracijoje 215 400 gyventojų).
Pforzheimas įsikūręs Schwarzwaldo kalnų šiauriniame pakraštyje, prie Enzo (Neckaro intakas) ir Nagoldo santakos. Per Pforzheimą eina Karlsruhės–Stuttgarto geležinkelis ir automobilių magistralė; susikerta kelios kitos geležinkelio linijos.
Brangakmenių, tauriųjų metalų apdirbimas, papuošalų (juvelyrinių dirbinių), tiksliųjų prietaisų (laikrodžių), metalo dirbinių (stalo įrankių, instrumentų), mašinų gamyba, elektronikos, elektrotechnikos, optikos, popieriaus, poligrafijos pramonė. Turizmas.
Taikomųjų mokslų universitetas (įkurtas 1992). Juvelyrų ir laikrodininkų mokykla (tokio pobūdžio vienintelė Europoje; mokosi daug užsieniečių). Miesto biblioteka.
Archeologijos (Kappelhofo archeologinių kasinėjimų vieta), papuošalų, kraštotyros, miesto, papuošalų ir laikrodžių gamybos technikos, mineralų, Gegen das Vergessen ir kiti muziejai, tapybos galerija. Pforzheimo (opera, operetė, drama, baletas ir kita), lėlių teatrai. Simfoninis orkestras.
Tarptautinis muzikos ir teatro festivalis (liepą). Laukinių medžiojamųjų gyvūnų zoologijos sodas.
2271
Architektūra
Bažnyčios: Šv. Martyno (pirmoji 6–7 a., antroji 1953), Šv. Pranciškaus Asyžiečio (1891, architektas Adolfas Williardas, vakarinio fasado statulos, skulptorius Josefas Baumeisteris), Jėzaus Kristaus (1912, architektas Heinrichas Henzas), Švč. Jėzaus Širdies (1929, architektas Otto Linderis), Prisikėlimo (1947, architektas O. Bartningas), Šv. Mato (1953, architektas E. Eiermannas). Senoji rotušė (1895, architektai Alfonsas Kernas, Hermannas Thüme, išplėsta 1912, per II pasaulinį karą sugriauta, rekonstruota 2001, architektūrinės bendrovės Auer Weber Architekten ir Wenzel & Wenzel). Mečetė Fatih (1993).
2271
Istorija
Įkurtas romėnų, buvo prie kelio, jungiančio dabartinio Strasbūro ir dabartinio Stuttgarto vietoje stovinčias karines stovyklas. 3 a. viduryje visiškai sugriautas frankų ir alemanų. Vėliau minimas nuo 1067, kai čia lankėsi Šv. Romos imperijos imperatorius Henrikas IV. Apie 1195 gavo miesto teises. Nuo 1220 Baden‑Badeno markgrafų rezidencija.
13–14 a. klestėjo iš prekybos mediena ir amatų, čia įsikūrė pranciškonų ir dominikonų vienuolynai. Miestas apjuostas gynybine siena. Dominikonų įkurta vadinamoji lotynų mokykla tapo vienu žymiausių pietvakarių Vokietijos humanistinio, vėliau reformacijos judėjmo centru.
Nusiaubtas per 1618–48 Trisdešimties metų karą ir 1689–97 Habsburgų bei jų sąjungininkų karą su Prancūzija. Nuo 18 a. vienas didžiausių Vokietijoje papuošalų ir laikrodžių gamybos centrų.
1863 sujungtas geležinkeliu su Badenu, Viurtembergu, Karlsruhe ir Stuttgartu.
1945 02 stipriai bombarduotas Didžiosios Britanijos aviacijos (žuvo ketvirtadalis gyventojų, sugriauta 83 % pastatų). 1945–65 atstatytas.
2271