Piacenza (Pjačencà), miestas Italijos šiaurėje, Emilijos‑Romanijos srityje, į pietryčius nuo Milano; Piacenzos provincijos centras.
Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia Piacenzoje
103 900 gyventojų (2018).
Piacenza įsikūrusi prie Po (jos dešiniajame krante) ir Trebbijos upių santakos. Upių uostas. Per Piacenzą eina Milano–Bolonijos geležinkelis; geležinkeliai į Turiną, Genują. Prie Piacenzos susikerta Milano–Bolonijos ir Turino–Brescios automobilių magistralės. Maisto (vyno, pieno, cukraus, vaisių ir daržovių), chemijos (cheminio pluošto), metalo apdirbimo, cemento, baldų pramonė, žemės ūkio mašinų gamyba. Žemės ūkio produkcijos (kviečių, vaisių, daržovių; auginama Piacenzos apylinkėse) prekyba. Logistikos centrai. Netoli Piacenzos gaunama nafta ir gamtinės dujos. Turizmas. Gazzolos meno institutas (įkurtas 1781; yra pinakoteka), Milano politechnikos universiteto ir katalikiškojo universiteto skyriai. Transporto ir logistikos institutas. Ricci Oddi moderniojo meno galerija, Farnese’ių rūmų, gamtos istorijos ir kiti muziejai. Passerini Landi biblioteka (įkurta 1774), kitos bibliotekos. 3 teatrai.
Architektūra
Bažnyčios: Šv. Antonino (11 a., perstatyta 13 a.), Šv. Savino (12 a., fasadas 1721, kriptoje – 12 a. mozaikos), Šv. Pranciškaus (pastatyta 1278–1363), Šv. Siksto (1499–1511), San Sepolcro (1513–33), Madonna di Campagna (1528, choras, 1791); romaninė katedra (1122–1233). Rūmai – Bendruomenės (pradėti 1280), Farnese’ių (pradėti 1558, dabar muziejus).
Istorija
Piacenza įkurta 218 pr. Kr., tada vadinta Placencija (lotyniškai Placentia), buvo viena pirmųjų Romos karinių kolonijų. Antikos laikais buvo grūdų ir vilnų prekybos centras, vienas svarbiausių miestų palei Emilijaus kelią. 207 pr. Kr. nesėkmingai apsiausta kartaginiečių karvedžio Hasdrubalo. 200 nusiaubta galų. Vėliau Piacenzą paeiliui valdė Bizantija, langobardai, nuo 8 a. pabaigos – frankai. 997–1037 Piacenza priklausė vietos vyskupui.
Nuo 1126 savavaldė komuna, vienas svarbiausių Šiaurės Italiją vienijusios Lombardijos lygos miestų. Vėlyvaisiais viduriniais amžiais dėl valdžios mieste kovojo Visconti ir Sforzų giminės. Šie nesutarimai baigėsi popiežiui Pauliui III 1547 įkūrus paveldimą Parmos ir Piacenzos kunigaikštystę (Piacenza trumpai buvo jos sostine), kurią jis atidavė savo nesantuokiniam sūnui Pierui Luigi Farnese’i. 1731 Farnesėms išmirus Parmos ir Piacenzos kunigaikštystė atiteko Ispanijos Burbonams. Šie ją valdė iki 1859 (išskyrus 1808–14 Prancūzijos aneksijos ir 1814–47 Napoleono I žmonos Marijos Luizos valdymo laikotarpius). Nuo 1860 Piacenza buvo Pjemonto‑Sardinijos, nuo 1861 Italijos karalystės dalis. Per II pasaulinį karą nuo 1943 partizaninio judėjimo vienas centrų. Smarkiai bombarduotas Sąjungininkų, sugriautas Piacenzos istorinis centras.
2271
-Placencija; -Placentia