piemenliai (pastoureaux), 13 a.–14 a. pirmos pusės valstiečių antifeodalinių sukilimų, vykusių dabartinių Prancūzijos ir Belgijos teritorijoje, dalyviai.
Pirmasis piemenėlių sukilimas įvyko 1214, manoma, tai buvo žemes praradusių valstiečių judėjimas. Didžiausi buvo 1251 ir 1320 sukilimai.
1251 neramumai kilo Prancūzijoje pasklidus žiniai, kad kryžiaus žygyje dalyvaujantis karalius Liudvikas IX Egipte pateko į musulmonų nelaisvę. Sukilėliams (apie 60 000 žmonių, daugiausia jauni valstiečiai) vadovavo, manoma, Prancūzijoje apsigyvenęs vengrų vienuolis, skelbiantis, kad telkia paprastus žmones į žygį išvaduoti Liudviką IX. Piemenėlių dauguma tokio tikslo neturėjo, jie buvo nusistatę prieš Katalikų Bažnyčią ir diduomenę. Regento teisėmis valdžiusi Liudviko IX motina Blanka Kastilietė atsisakė įsileisti piemenėlių būrius į Paryžiaus centrą, šie pasklido po Roueno, Tours’o, Orleano, Bourges’o apylinkes, užpuldinėjo kunigus, vienuolius, žydus, Orleane susirėmė su studentais. Blankos Kastilietės įsakymu daugumą jų išsklaidė vyriausybės kariuomenė.
Daugiausia jauni žmonės (vyrai, moterys, vaikai) buvo ir 1320 sukilimo dalyviai, ketinantys vykti į Pirėnų pusiasalį kovoti su maurais. Iš pradžių susitelkę Normandijoje jie atvyko į Paryžių reikalaudami, kad jiems vadovautų karalius Pilypas V. Šiam atsisakius pasuko į Akvitaniją ir Aragono karalystę, pakeliui puldinėjo pilis, susidorodavo su valdžios pareigūnais, dvasininkais, žydais. Galiausiai juos išsklaidė Aragono karaliaus Jokūbo II kariuomenė, daugelis (ypač už žydų žudymą) buvo nubausti mirtimi.
-piemenėlių sukilimai; -1250 sukilimas; -1320 sukilimas