piešinỹs, grafikos rūšis; grafikos kūrinys. Linija, štrichais, kontrastingomis dėmėmis, jų deriniais modeliuojama vaizduojamojo objekto forma, sukuriama perspektyvos iliuzija, sudaromi tonai, šešėliavimas. Būdinga medžiagų, priemonių, meninės raiškos būdų (linijinis, štrichinis, toninis piešinys) įvairovė. Piešinys kuriamas pieštuku, anglimi, sangvinu, sepija, kreida, plunksna, teptuku (naudojama tušas, rašalas, bistras, akvarelė), įvairiomis netradicinėmis priemonėmis. Dažniausiai piešiama ant popieriaus (anksčiau – ant pergamento), audinio, medžio, metalo, akmens, stiklo, kai kada piešinys spalvinamas. Būna savarankiškas kūrinys (portretas, peizažas, natiurmortas ir kita), pradinė grafikos kūrinių stadija arba pagalbinė tapybos, skulptūros, freskos, vitražo, kitų kūrinių priemonė (eskizas, etiudas, škicas). Dažnai piešiama siekiant lavintis (piešinys iš natūros, studija).
E. Schiele. Stovinčio vyro aktas raudona draperija apjuostomis strėnomis (guašas, akvarelė, pieštukas, 1914, Albertinos muziejus Vienoje)
Istorinė apžvalga
Jau paleolite ir neolite buvo piešiama ant uolų ir akmens, kaulo ir molio dirbinių. Piešta senovės Egipte, Kinijoje, Japonijoje, Graikijoje ir Romoje. Viduramžiais piešinio raida buvo susijusi su rankraštinių knygų iliustravimu (knygų miniatiūros). Linijiniu piešiniu buvo žymimas vaizduojamojo objekto kontūras (freskų piešinys), kuriamas grafinis vaizdas (architektūriniai piešiniai, taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinių modeliai). Kurtos vadinamosios pavyzdžių knygos (Villard’o de Honnecourt’o, 13 a. 4 dešimtmetis), jose buvo pateikiami kruopščiai nupiešti gyvūnų, žmonių figūrų, jų dalių ir kiti modeliai.
Leonardo da Vinci. Švč. Mergelė Marija su kūdikiu, šv. Ona ir šv. Jonu Krikštytoju (juoda kreida, apie 1500, Nacionalinė galerija Londone)
Piešinys, kaip grafikos rūšis, galutinai susiklostė Renesanso epochoje, tapo teoriniu ir praktiniu dailės kūrybos proceso pagrindu. 15 a. padidėjus popieriaus pasiūlai ir jam atpigus dailininkai galėjo daugiau eksperimentuoti, išsaugoti eskizus. Pradėta vertinti piešinius (savarankiškus kūrinius ir tapybos bei kitų dailės šakų kūrinių metmenis) kaip padedančius įžvelgti dailininko pradinį sumanymą, t. p. dėl atlikimo spontaniškumo, ekspresyvumo. 15–16 a. raiškių, detalizuotų figūrinių kompozicijų, peizažų ir portretų sukūrė Pisanello, A. Pollaiuolo, Leonardo da Vinci, Rafaelis, Michelangelo, Tiziano, P. Veronese (Italija), A. Düreris, H. Holbeinas jaunesnysis (Vokietija), J. van Eyckas (Nyderlandai), J. Clouet, F. Clouet (Prancūzija).
17 a. kaip atsvarą akademistiniam piešimui (kuris buvo dailės akademijų mokymo programos pagrindas) laisvus, tapybiškus piešinius kūrė Rembrandtas, J. van Goyenas, J. van Ruisdaelis, A. van Ostade (Olandija), N. Poussinas, C. Lorrainas (Prancūzija), ekspresyvius – P. P. Rubensas (Flandrija), G. L. Bernini (Italija), groteskiškus škicus – J. Callot (Prancūzija). 18 a. virtuoziškumu, subtiliu modeliavimu pasižymėjo A. Watteau, H. Robert’o, J.‑H. Fragonard’o (Prancūzija), G. B. Tiepolo, F. Guardi (Italija), T. Gainsborough (Anglija) aktai, peizažai, buitinio žanro kompozicijos. J. L. Davido, J. A. D. Ingres’o (Prancūzija) piešiniams būdinga tiksli kontūrinė linija, taisyklingas modeliavimas.
Rembrandt. Kanalas prie Amersfoorto (tušas, apie 1655, Luvras Paryžiuje)
18 a. pabaigoje–19 a. raiškių, kai kada groteskiškų socialinės tematikos piešinių sukūrė F. J. de. Goya (Ispanija), H.‑V. Daumier, P. Gavarni (Prancūzija), W. Hogarthas (Anglija), romantiškų peizažų – T. Géricault, E. Delacroix, J.‑B. C. Corot (Prancūzija). 19 a. piešinių sukūrė J.‑F. Millet, É. Manet, E. Degas, P. A. Renoiras (Prancūzija), C. D. Friedrichas, A. F. E. von Menzelis, W. Buschas (Vokietija), J. M. W. Turneris, W. Morrisas (Anglija), I. L. Israelsas, J. B. Jongkindas (Olandija), J. Mánesas, M. Alešas (Čekija), A. Orlovskis, J. Matejko, A. Grottgeris (Lenkija), A. Ivanovas, O. Kiprenskis, Kilnojamųjų dailės parodų draugijos nariai (Rusija).
K. Kollwitz. Darbas namuose (juoda kreida, 1909, Kunsthalle Brėmene)
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje piešinius pradėta dauginti fotomechaniniu būdu, jais iliustruota knygos, žurnalai, laikraščiai. Sukurta įvairių stilių piešinių: postimpresionistinių (P. Cézanne’as, H. de Toulouse’as‑Lautrecas, Prancūzija; V. van Goghas, Olandija), moderno stiliaus (O. Eckmannas, 1865–1902, T. T. Heine, Vokietija; A. V. Beardsley, Anglija; F. Ropsas, Belgija); ekspresionizmo bruožų turi simbolistiniai E. Muncho (Norvegija) piešiniai. 19 a.–20 a. pradžioje Vokietijoje (H. Zille, 1858–1929, K. Kollwitz), Prancūzijoje (T.‑A. Steinlenas), Belgijoje (F. Masereelis) ėmė plisti politinės tematikos piešiniai. Rusijoje piešinių sukūrė V. Surikovas, V. Vasnecovas, V. Polenovas, I. Šiškinas, M. Vrubelis. Piešinys, kaip pagalbinė priemonė, buvo dažnai naudojamas skulptorių A. Rodino, A. Maillolio (Prancūzija), E. Barlacho, G. Kolbe’s (Vokietija), H. S. Moore’o (Anglija), M. Marini (Italija).
20 a. piešinio raida susijusi su dailės stilistinių krypčių kaita. Modernistinių (ekspresionistinių, kubistinių, futuristinių, siurrealistinių, abstrakčių) piešinių sukūrė E. L. Kirchneris, E. Nolde (Vokietija), A. Kubinas, O. Kokoschka, E. Schiele (Austrija), H. Matisse’as, P. Picasso, R. Dufy, G. Braque’as (Prancūzija), J. Grisas (Ispanija), realistinių figūrinių kompozicijų, portretų, peizažų nupiešė A. Fougeronas, 1913–98, J. Effelis (Prancūzija), J. C. Orozco, D. A. Siqueirosas (Meksika), R. Guttuso (Italija); Rusijoje karikatūromis garsėjo Kukryniksai. 20 a. piešinio, kaip savaime vertingo kūrinio, reikšmė vis didėjo. Būdinga stilistikos, medžiagų, priemonių įvairovė (naudojamos netradicinės arba jos derinamos su tradicinėmis; įkomponuojami rašmenys, fotografijos, laikraščių, žurnalų fragmentai, naudojama grafičių technika). 1992 Moderniojo meno muziejuje Niujorke surengta paroda Modernizmo alegorijos: šiuolaikinis piešinys, nuo 1996 Čekijoje vyksta tarptautinė piešinio bienalė.
Piešinys Lietuvos dailėje
Lietuvoje piešinio užuomazgų yra archeologinių radinių piešiniuose, ornamentuose. 14–16 a. piešiniais buvo iliustruojamos rankraštinės knygos. 16–17 a. vyravo taikomojo pobūdžio piešiniai (P. Bokšos architektūriniai eskizai, A. Wiedo žemėlapiai).
V. Smakauskas. Skaitanti motina ant sofos su dviem vaikais (tušas, 1863, Varšuvos nacionalinis muziejus)
18 a. antroje pusėje istorinių kompozicijų, Vilniaus architektūrinių peizažų nupiešė P. Smuglevičius. 19 a. pirmoje pusėje didelis dėmesys buvo skiriamas akademiniam piešiniui; alegorinių, buitinių kompozicijų, portretų, satyrinių kūrinių nupiešė J. Rustemas, J. Damelis, V. Smakauskas, V. Vankavičius, M. Januševičius, Mykolas Kuleša, K. Ruseckas, A. V. Žametas. 19 a. antroje pusėje piešinių sukūrė M. E. Andriolis, A. Römeris, N. Orda, 20 a. pradžioje pieštų iliustracijų, piešinių tušu – M. K. Čiurlionis, A. Jaroševičius, P. Rimša, 3–4 dešimtmetyje figūrinių kompozicijų, freskų eskizų nupiešė P. Kalpokas, Juozas Mikėnas, V. Eidukevičius, peizažų – M. Dobužinskis, A. Galdikas, portretų – A. Gudaitis, V. Didžiokas, M. Katiliūtė, karikatūrų – A. Varnas, S. Žukas.
20 a. antroje pusėje įvairaus žanro ir stilistikos piešinių nupiešė A. Gudaitis, A. Savickas, S. Veiverytė, A. Vitulskis, S. Valiuvienė, S. Eidrigevičius, A. Každailis, A. Deltuva (1936–2017), J. Varnas, A. Šiekštelė (1931–2008), R. V. Gibavičius, S. Krasauskas, A. E. Steponavičius, A. Martinaitis, A. Skačkauskas, V. Šerys, K. Zimblytė, A. Puipa, A. Švėgžda, 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje – P. R. Vaitiekūnas, A. J. Kuras, M. Skudutis, L. Jablonskis, G. Piekuras, M. P. Vilutis, J. Stauskaitė, L. Šalčiūtė, E. Kuckaitė, P. Juška, M. Lukošaitis, G. Grendaitė (abu g. 1980). Nuo 2006 Vilniuje kas 2 m. rengiama paroda Piešinys.
A. Švėgžda. Avokado sėkla (tušas, akvarelė, 1984; © LATGA, 2020)
1179