dogonų moterys piestose grūda soras (Bandiagara, Mopti regionas, Malis)
piestà, grūstùvė, senovinis medinis išskaptuotas arba išdegintas indas bėralui, grucei, sėmenims, kanapėms, aguonoms grūsti, miežių akuotams, avižų ašakoms nugrūsti. Buvo naudojama daugelio tautų (kai kurių buityje išliko iki šiol).
grūstuvė ir grūstokas (20 amžiaus vidurys, Šiaulių Aušros muziejus)
piesta (Rytų Aukštaitija, 20 amžiaus pirma pusė)
Piestos Lietuvoje
Lietuvoje piestos iki 19 amžiaus buvo daromos iš netašyto rąsto: gale išskobiama ir išdeginama apie 50 cm gylio taurės formos įduba. Vėliau piestos per vidurį būdavo aptašomos, 19 amžiaus pabaigoje apdailinamos, išdrožiamos pėdos. Grūdams greičiau sugrūsti į piestos dugną būdavo dedamas plokščias lygus akmuo, nuo 19 amžiaus pabaigos – geležies plokštelė. Labiau vertinta iš kieto medžio padaryta piesta: ji patvaresnė, sunkesnė, mažiau judanti dirbant. Piestos buvo dažniausiai 70–90 cm aukščio, 30–35 cm (Rytų Lietuvoje – 60 cm ir daugiau) skersmens. Jos stovėdavo priemenėje, kartais klojime. Buvo ir mažų piestų (jos vadintos piestelėmis 14–30 cm aukščio ir 8–20 cm skersmens. Grūdama buvo smailėjančiu į galą grūstuvu (grūdekliu, grūstoku, piestu).
Valstiečiai piestas naudojo iki 20 amžiaus pradžios, Rytų Lietuvoje – iki 20 amžiaus vidurio.
2271