Pietro Perugino

Perugino Pietro (Pjetras Perudžnas), tikr. Pietro di Christoforo Vannucci apie 1445–1448Città della Pieve (Umbrijos sritis) 1523 ar 1524 02 ar 03Fontignano (Umbrijos sritis), italų tapytojas. Ankstyvojo Renesanso atstovas. Umbrijos mokyklos atstovas. Nuo 1472 mokėsi A. del Verrocchio studijoje Florencijoje, kur įgijo gerus anatomijos pagrindus, perspektyvos mokėsi pas Piero della Francescą. Patyrė A. Pollaiuolo, L. Signorelli, H. Memlingo įtaką. Popiežiaus Siksto IV pakviestas į Vatikaną, 1481–82 su D. Ghirlandaio, C. Rosselli ir S. Botticelli tapė Siksto koplyčios freskas; išliko P. Perugino tapyta freska Kristus perduoda raktus šv. Petrui (1481–82). Tapo populiariu dailininku, turėjo daug užsakymų (ir pameistrių jiems atlikti), dirbtuves Perugioje, Florencijoje.

P. Perugino. Šv. Bernardo regėjimas (aliejus, 1493, Senoji pinakoteka Miunchene)

1484–1500 nutapė religinių kompozicijų (Šv. Sebastijonas 1490, Šv. Bernardo regėjimas 1493, Kristaus apraudojimas 1494–95, Pieta 1494–95, Kristaus krikštas 1498–1500), madonų paveikslų (Madona soste su Kūdikiu ir dviem šventaisiais 1493), portretų (Francesco della Opere’s portretas 1494, Autoportretas 1497–1500), freskų (Nukryžiavimas 1496, Šv. Marijos Magdalietės Pacietės vienuolyno bažnyčioje Florencijoje), sukūrė savitą angelų tipažą (Arkangelas Mykolas 1496). Daugiafigūrėms kompozicijoms būdinga aiški architektoninė sandara, tiksli perspektyva, beveik simetriškas grakščių figūrų dėstymas, jų harmoninga jungtis dažniausiai architektūrinių statinių ir vaiskaus lyrinio peizažo fone, gilumos įspūdis, jautrus sfumato. Po 1500 sukurti kūriniai menkesnės meninės vertės; būdinga religinė tematika, realistinis braižas, kietos formos, ornamentiškumas, sentimentali melancholiška nuotaika. 1520 mirus P. Perugino mokiniui Rafaeliui, užbaigė jo freskas Šv. Severo koplyčioje Perugioje.

1664