Piet Amèrikos gamtà
Pietų Amerikos gamtinis žemėlapis
Reljefas
Paviršiaus vidutinis aukštis 655 m, didžiausias – 6960 m (Aconcaguos kalnas), žemiausia vieta – Valdéso pusiasalyje (–42 metrai). Žemumos iki 200 m aukščio užima apie 38 %, 200–500 m aukščio aukštumos ir plynaukštės – apie 29 %, 500–1000 m aukščio plotai apie 17 %, 1000–2000 m – apie 9 %, daugiau kaip 2000 m – apie 7 % Pietų Amerikos paviršiaus ploto.
Šiaurės vakarine ir vakarine pakrante driekiasi Andų kalnų sistema, prie kurios iš rytų prisišlieja plačios žemumos – Amazonės žemuma ir La Platos žemuma, – atskirtos plokščiakalnių ir tik siaura dalimi prieinančios prie Atlanto vandenyno. Išilgai Pietų Amerikos šiaurės rytinės pakrantės, tarp Orinoco ir Amazonės žiočių, yra Gvianos žemuma. Tarp Gvianos, Amazonės ir Orinoco žemumų, žemyno šiaurėje, plyti Gvianos plokščiakalnis (aukščiausia viršūnė Neblinos kalnas, 3014 m), rytinėje dalyje, tarp Amazonės ir La Platos žemumų bei Atlanto vandenyno, yra didžiausias Pietų Amerikoje Brazilijos plokščiakalnis (Bandeiros kalnas, 2890 m), susidaręs iš daugelio atskirų masyvų ir gūbrių. Žemyno pietuose Patagonijos plokščiakalnis (didžiausias aukštis 1879 m) į rytus nuo Andų pakopomis leidžiasi Atlanto vandenyno link.
Colcos kanjonas Peru Anduose
1
2096
Geologinė sandara
Pietų Amerikos tektoninis žemėlapis
Centrinę ir rytinę žemyno dalį sudaro Brazilijos platforma (Pietų Amerikos platforma), esanti tarp Andų raukšlėkalnių ir Atlanto vandenyno, į šiaurę nuo Colorado ir Río Negro upių. Vakarinėje ir šiaurės vakarinėje dalyje ją juosia Andų kalnų sistema, žemyno pietuose yra Patagonijos masyvas. Brazilijos platforma formavosi kartu su kitomis Pietų pusrutulio platformomis (Afrikos, Australijos ir kitomis); jos didžiausia dalis susidarė prekambrinių kalnodaros ciklų metu (archėjuje–proterozojuje), kai Pietų pusrutulio žemynai jungėsi tarpusavyje. Platformos prekambro kristalinis pamatas susideda iš kelių blokų, susikonsolidavusių skirtingu laiku – nuo archėjaus iki ankstyvojo paleozojaus; vietomis jis atsidengia Žemės paviršiuje ir sudaro Gvianos (šiaurėje), Atlanto (Pietų Brazilijos; rytinėje dalyje) skydus bei Brazilijos skydą (centrinėje dalyje), kurį sudaro proterozojaus granitoidai ir pegmatitų intruzijos. Platformos vakaruose, tarp La Platos ir Andų, yra Pampų Sieros masyvas, susidaręs iš kristalinių skalūnų ir granitų, stipriai suskaidytas lūžių ir sprūdžių. Tarp kristalinių skydų išsidėstę dideli nuosėdiniai baseinai: Amazonės, Parnaíbos, Paranos ir kiti. Amazonės nuosėdinis baseinas yra giliausias – jame nuosėdinės dangos storis siekia 4000 metrų. Jis susidarė prekambro pabaigoje–paleozojaus pradžioje išilgai lūžių zonos, jame slūgso paleozojaus nuosėdos (kambro tilitai, ordoviko nuolaužinės, silūro–devono seklios jūros), kreidos, paleogeno ir neogeno nuosėdos. Paranos nuosėdiniame baseine ant paleozojaus uolienų slūgso Gondvanos apledėjimo ledyninės karbono, permo ir triaso nuosėdos; permo ir triaso nuosėdas dengia apie 1500 m storio bazaltinės lavos sluoksniai (trapai). Išilgai Andų, Brazilijos platformos vakariniu pakraščiu ištįsusi Sub–Andų priekalnių įlinkių juosta, kurioje slūgso jūrinės ir kontinentinės paleozojaus–ankstyvojo mezozojaus uolienos. Iš vakarų platformą juosia apie 9000 km ilgio Andų (Kordiljerų) raukšlėkalniai. Anduose daug vulkanizmo suformuotų struktūrų (stambių granitoidų batolitų intruzyvų, ofiolitų), veikiančių ir užgesusių ugnikalnių (aukščiausias Llullaillaco ugnikalnis, 6723 metrai). Andus sudaro dvi lygiagrečios raukšlėtos vakarų ir rytų juostos, kuriose iškilę kalnagūbriai (Vakarų Kordiljera, Rytų Kordiljera, Centrinė Kordiljera, Pagrindinė Kordiljera); juos skiria įdubos, plynaukštės (Altiplano, Maracaibo). Vakarinės Andų (Kordiljerų) raukšlėkalnių juostos geologinį pjūvį sudaro mezozojaus–kainozojaus klastinės ir karbonatinės susiraukšlėjusios nuosėdos, nedeformuoti vulkanitai, rytinė juosta susidariusi iš paleozojaus juodųjų ir žaliųjų skalūnų, pelitų, kvarcitų, prekambro gneisų. Centrinėje Andų dalyje šias raukšlėtąsias juostas skiria Altiplano įduba, susidariusi iš didžiulės paleogeno–neogeno molasų storymės. Vakaruose, išilgai Andų raukšlėkalnių ištįsęs Peru–Čilės giliavandenis lovys, susidaręs Pietų Amerikos ir Nazcos litosferos tektoninių plokščių pakraštyje – subdukcijos zonoje. Iki triaso–juros laikotarpio Pietų Amerika su Afrika sudarė vieną žemyną – Pangėją. Plioceno laikotarpyje Pietų Amerika susijungė su Šiaurės Amerika. Subdukcija prasidėjo triaso–juros metu, kai okeaninei Nazcos plokštei nyrant po žemynine Pietų Amerikos plokšte ir spaudžiant jos pakraštį pradėjo formuotis Andų (Kordiljerų) raukšlėkalniai. Dėl lydymosi į Pietų Amerikos žemyno plutą įsiskverbė ir jos paviršių padengė didžiuliai lavos sluoksniai ir piroklastinės medžiagos kiekiai. Dabartinis subdukcijos greitis – 70–120 mm per metus. Andų kalnodara tebevyksta. Tektoninis žemėlapis.
1417
Naudingosios iškasenos
Pietų Amerikos naudingųjų iškasenų žemėlapis
Pietų Amerikoje daugiausia naudingųjų iškasenų telkinių randama Gvianos bei Brazilijos skyduose ir Anduose. Žinoma apie 50 naftos ir gamtinių dujų baseinų; daugiausia Venesueloje, Brazilijoje, Argentinoje, Kolumbijoje, Bolivijoje, Čilėje, Ekvadore, Peru. Didžiausi Pietų Amerikos naftos ir gamtinių dujų ištekliai yra Maracaibo (44 % naftos ir 34 % gamtinių dujų visų žemyno išteklių) ir Orinoco (36 % naftos ir 32 % gamtinių dujų) baseinuose. Kasama akmens ir rusvosios anglys (Brazilija, Čilė, Kolumbija, Venesuela), urano (Brazilija, Argentina), geležies (Brazilija, Peru, Čilė), mangano (Brazilija, Čilė, Venesuela, Argentina), titano ir chromo (Brazilija) rūdos.
Chuquicamatos vario rūdos kasykla (Čilė)
Yra boksitų, spalvotųjų metalų rūdų: (Brazilija, Venesuela, Surinamas, Gajana), vanadžio (Venesuela, Čilė), volframo (Bolivija, Peru, Brazilija), vario (Čilė, Peru, Brazilija, Kolumbija), molibdeno (Čilė, Peru), nikelio (Brazilija, Kolumbija, Venesuela), alavo (Brazilija, Bolivija, Peru), cinko ir švino (Peru, Brazilija, Čilė), retųjų metalų rūdų: ličio (Čilė, Bolivija), niobio (Brazilija), cirkonio (Brazilija). Randama aukso (Brazilija, Kolumbija, Argentina, Čilė, Peru), platinos (Kolumbija), sidabro (Argentina, Čilė, Bolivija), deimantų (Brazilija, Venesuela), natrio ir kalio salietros (Čilė), fosforitų (Peru), boratų (Argentina, Čilė), kalnų krištolo, juvelyrinių akmenų – berilų, topazų, turmalinų, agatų, ametistų (Brazilija), smaragdų (Kolumbija).
1417
Klimatas
Pietų Amerikos geografinių juostų ir zonų žemėlapis
Pietų Amerika yra visose klimato juostose, išskyrus poliarinę ir subpoliarinę. Klimatui turi įtakos sezoniškai persislenkantys Pietų Atlanto ir Pietų Ramiojo vandenyno aukšto slėgio centrai subtropinėse platumose ir vandenynų srovės: šaltoji Peru (Ramiajame vandenyne), šiltosios Gvianos ir Brazilijos bei šaltoji Falklando (Atlante). Dėl Andų kalnų išsidėstymo didžiąją (rytinę) Pietų Amerikos dalį veikia Atlanto oro masės, vyrauja ekvatorinė ir musoninė pasatinė cirkuliacijos. Žemyno pietuose vyrauja vakarų oro pernaša iš Ramiojo vandenyno. Amazonės žemumos vakarinės dalies ir aplinkinių kalnų bei plokščiakalnių klimatas ekvatorinis žemyninis; metinė vidutinė temperatūra 24–28 °C, per metus iškrinta 4000 mm kritulių. Ekvadoro šiaurės ir Kolumbijos Andų vakariniuose šlaituose klimatas ekvatorinis jūrinis (iki 10 000 mm kritulių per metus). Į šiaurę ir į pietus nuo ekvatorinės juostos (iki 20° pietų platumos) ir Amazonės žemumos rytinėje dalyje yra subekvatorinis musoninis klimatas; būdinga sausos žiemos. Tropinis sausas žemyninis klimatas apima Pietų Amerikos vakarinę pakrantę su vidinėmis Andų dalimis tarp apie 4° pietų platumos ir 28° pietų platumos ir dėl šaltosios Peru srovės įtakos yra sausiausias žemyne (Atacamos dykumoje iškrinta apie 10 mm kritulių per metus), tačiau dažni jūriniai rūkai. Pietų Amerikos rytuose (iki 28° pietų platumos) vyrauja tropinis jūrinis (drėgnas ir karštas, panašus į ekvatorinį) klimatas, Brazilijos plokščiakalnio pietuose – tropinis su vėsia žiema (iki 0 °C). La Platos žemumai, esančiai tropinėje ir subtropinėje klimato juostose, būdinga klimato kontinentalumo stiprėjimas tolstant nuo Atlanto, todėl Gran Chaco ir Pampos vakaruose klimatas yra subtropinis žemyninis su sausa vėsia žiema ir drėgna vasara, Tarpupyje ir Pampos rytuose – drėgnas subtropinis su šilta žiema ir karšta vasara. Čilės pakrantė ir Andai į pietus nuo apie 28° pietų platumos yra vakarinės pernašos įtakos zonoje, todėl subtropinėse platumose (Vidurinėje Čilėje) klimatas mediteraninis su drėgna žiema ir sausa vasara, o Pietų Čilėje – vėsus ir labai drėgnas vidutinių platumų jūrinis klimatas (daugiau kaip 3000 mm kritulių per metus). Patagonijoje vidutinių platumų žemyninis pusdykumių klimatas (žiemą iki –25, vasarą iki 34 °C, iškrinta kritulių mažiau kaip 30 mm per metus). Panašus kritulių kiekis ir Ugnies Žemės salyne, tik čia metinių temperatūrų amplitudė maža (žiemą apie 1, vasarą 14 °C), labai vėjuota.
2
Vidaus vandenys
Pietų Amerika – didžiausio paviršinio nuotėkio (ploto vienete) žemynas (Amazonės, Orinoco ir Paranos metinis nuotėkis apie 11 000 km3). Pagrindinė takoskyra yra Andų kalnuose, todėl 85 % Pietų Amerikos paviršiaus priklauso Atlanto baseinui, apie 8 % vidinio nuotėkio sritims, apie 7 % Ramiajam vandenynui. Ilgiausios upės pateiktos 3 lentelėje. Į Atlantą teka Amazonė, Paraná, Orinoco, São Francisco, Urugvajus, Colorado, Río Negro, į Karibų jūrą – Magdalena. Į Ramųjį vandenyną tekančios Vakarų Andų upės trumpos ir sraunios (Loa 443 km, Bío Bío 383 km, Guayasas 320 kilometrų). Pietų Amerikos upės pagal mitybą ir hidrografinį režimą yra ekvatorinės (vandeningos ištisus metus), subekvatorinės, tropinės ir subtropinės musoninės (patvinstančios vasarą) ir Andų (maitinamos tirpstančių sniegynų ir ledynų). Trumpesnės subtropinių ir vidutinių platumų žemyno gilumoje tekančios upės žiemą dažnai visai arba iš dalies išdžiūsta. Paranos ir Paragvajaus metinį vandens lygio režimą išlygina pelkių vandens atsargos. Ilgosios upės, tekančios per kelias klimato juostas ir jų atmainas, yra mišraus tipo. Pietų Amerikos pietinės dalies vakaruose teka trumpos Viduržemio jūros regiono tipo upės, patvinstančios žiemą (Aconcagua), ir ypač drėgno vidutinio klimato upės, vandeningos ištisus metus (Pascua), Patagonijoje – nevandeningos pusdykumių upės giliuose slėniuose (Chico, Gallegosas). Plokščiakalniuose upės labai slenkstėtos, daug krioklių. Svarbiausi kriokliai: Ángelio krioklys (aukščiausias pasaulyje – 1054 m), Kaieteuro krioklys, Tres Hermanaso, Yumbillos, Goctos, Iguaçu krioklys. Ežerai daugiausia lagūninės (Maracaibo ežeras, Patoso ežeras, Mirimo ežeras), ledyninės (Buenos Airių ežeras, Nahuel Huapí, Argentino ežeras, Viedmos ežeras) kilmės. Aukščiausiai esančio (3812 m virš jūros lygio) laivuojamo pasaulyje Titicacos ežero kilmė yra natūrali užtvenktinė-nuogriuvinė. Yra didelių artezinių baseinų (Guarani, Pietų Amerikos pietrytinėje dalyje, plotas 1,2 mln. km2). Daug pelkių prastai drenuojamose įdubose (Pantanalyje, Amazonės žemumoje), Amazonijos upių žiotyse bei Amazonės ir Gvianos žemumų Atlanto vandenyno pakrantėje (mangrovių sąžalynai).
3
*Amazonės baseino upės
2096
Dirvožemiai
Dėl žemyno didelio ištęstumo iš šiaurės į pietus, Andų aukštų kalnų vakarinėje pakrantėje ir žemesnių kalnų rytinėje pakrantėje barjero (vyrauja vertikalusis dirvožemių zoniškumas), ekvatorinėje dalyje vyraujančių drėgnų oro masių pernašų iš Atlanto vandenyno susidarė labai įvairūs dirvožemiai.
Jų įvairovei t. p. daro įtaką Ramiojo vandenyno pakrantės šiltosios srovės ir šaltosios srovės išilgai Patagonijos pakrantės poveikis, senos feralitinės plutos dūlėjimas atogrąžų ir paatogrąžių srityse, aliuvinių lygumų išplitimas. Dienovidinis atmosferos kritulių zonų išsidėstymas lemia dirvožemio zonų išsidėstymą: drėgnoje šiaurės rytinėje dalyje vyrauja geltonžemiai ir geležaliumžemiai (juose auga drėgnieji atogrąžų miškai), žemdirbystei naudojami aukštažolėse prerijose susidarę juodžemiai, sausesnėse pampose – juosvažemiai, rudžemiai, priekalnių stepėse ir pusdykumėse – kaštonžemiai, kalciažemiai. Ramiojo vandenyno pakrantėje ir Vakarų Kordiljeros pašlaitėse stokojant kritulių vyrauja įdruskėję dirvožemiai – druskožemiai ir sūrožemiai. Į šiaurę ir pietus nuo pusiaujo driekiasi atogrąžų ir savanų sritys su aliuminžemiais, plytžemiais, rūgštžemiais. Amazonės ir Paranos baseinų upių slėniuose yra salpžemių, durpžemių, aukštuose kalnuose – uolėtžemių, pradžiažemių ir vulkanžemių.
Uyuni druskožemis (Bolivija)
190
Augalija
Pietų Amerikos florą sudaro daugiau kaip 83 000 induočių augalų rūšių, kurios priklauso apie 4200 genčių. Iš jų apie 53 000 rūšių yra endeminės, savaime paplitusios tik šiame žemyne ar nedidelėse jo dalyse. Atskiruose regionuose endeminės rūšys sudaro nuo 5 iki 76 % visų induočių augalų rūšių. Didžiausiu endemizmo lygiu išsiskiria Gajana (76 %), Brazilijos pakrančių sritis (73 %), atskiruose Andų regionuose endeminių rūšių dalis sudaro 54–60 %, Patagonijoje – 30 %. Augalų rūšių įvairovė, palyginti su to paties ploto kitų žemynų atitinkamo klimato sritimis, yra 2–3 kartus didesnė. Pvz., Peru miškuose 1 ha plote randama iki 300 rūšių medžių, krūmų ir lianų. Endeminių augalų rūšių skaičių lėmė žemyno geologinė raida, labai didelė klimato, aplinkos sąlygų ir dėl to susidariusi didelė savitų buveinių įvairovė. Svarbiausiu induočių augalų įvairovės raidos laikotarpiu žemynas buvo sala ir augalų evoliucija vyko atskirai nuo kitų žemynų.
Visžaliai plačialapių miškai paplitę vietovėse, kuriose sausasis laikotarpis trunka mažiau negu mėnesį – Amazonės ir Orinoco baseinuose, Kolumbijoje, Gajanoje ir Atlanto vandenyno pakrantėse Brazilijoje. Brazilijoje ir Peru pasitaiko visžalių plačialapių miškų su vyraujančiais bambukais. Jie užima apie 35 % viso žemyno ploto. Vasaržaliai sausieji atogrąžų miškai paplitę srityse, kuriose sausasis laikotarpis trunka ilgiau negu 3 mėnesius. Daugiausia šio tipo miškų yra Bolivijoje, Brazilijos šiaurės rytuose, mažiau – Peru ir Venesueloje. Jie užima 6,3 % žemyno ploto. Užliejamieji atogrąžų miškai paplitę upių ir jūrų pakrantėse. Mangrovės didžiausius plotus užima ties Orinoco delta, Brazilijos šiaurėje, Kolumbijoje, Ekvadore ir Peru. Periodiškai upių užliejami ir nuolat užtvindyti miškai užima apie 1,4 % Pietų Amerikos ploto. Daugiausia jų yra Amazonės ir Orinoco baseinų upių pakrantėse. Nuolat užtvindytų miškų didžiausi plotai yra Peru, gerokai mažiau jų – Brazilijoje. Vidutiniškai šilto klimato juostos plačialapių, spygliuočių ir mišrieji miškai paplitę į pietus nuo 30 ° pietų platumos ir kalnuose. Jie užima 1,1 % žemyno ploto. Daugiau kaip pusę šios grupės miškų sudaro vasaržaliai miškai, paplitę Argentinoje ir Čilėje. Kalnų miškai, augantys 500 ir 1000 m virš jūros lygio, didžiausius masyvus užima Anduose, mažesnius – Gajanoje.
Patagonijos augalija (Tierra del Fuego nacionalinis parkas, Argentina)
Įvairių tipų žolynais ir krūmynais apaugusios teritorijos užima apie 18 % viso žemyno ploto. Didžiausią dalį sudaro krūmynai, kuriuose krūmai ir žemaūgiai medžiai dengia ne daugiau kaip 20 % žemės paviršiaus. Gerokai mažiau yra savanų (krūmuotųjų ir užliejamųjų). Krūmuotosios savanos labiausiai paplitusios Brazilijoje, bet nemaža jų dalis paversta ganyklomis ir dirbamaisiais laukais. Didžiausi atogrąžų savanų masyvai plyti Venesueloje, Bolivijoje ir Brazilijoje, nedaug – Urugvajuje ir Argentinoje. Užliejamųjų savanų daugiausia Venesueloje, Kolumbijoje, Brazilijoje ir Paragvajuje. Vidutiniškai šilto klimato srityse, daugiausia Čilėje ir Argentinoje, yra neaukštais krūmais apaugusių pelkių ir tyrulynų. Stepių augalija užima apie 7 % Pietų Amerikos ploto. Pampos, kuriose krūmų ir medžių nedaug, danga sudaro apie 40 %, labiausiai paplitusios Argentinoje ir Urugvajuje.
Reta augalų danga apaugę plotai sudaro apie 3 %. Iš jų beveik 2 % visiškai be augalų dangos, apie 1 % užima dykumos. Dykumos paplitusios tik Ramiojo vandenyno pakrantėse Peru, Čilėje, jų yra Bolivijoje, Andų kalnuose. Ledynai užima 0,1 % ploto. Natūralūs ir dirbtiniai vandens telkiniai užima 1,2 % žemyno ploto. Apie 24 % Pietų Amerikos ploto užima dirbamieji laukai, kultūrinės ganyklos ir kiti žemės ūkio reikmėms intensyviai naudojami plotai. Didžiausi yra Kolumbijos šiaurės vakaruose, Brazilijos pietuose ir Argentinoje. Urbanizuotos teritorijos užima 0,1 % Pietų Amerikos ploto. Didžiausią grėsmę augalų įvairovei ir natūraliai augalijai kelia žemės ūkio plėtra ir visžalių atogrąžų miškų kirtimas.
849
Gyvūnija
Gyvūnija priklauso zoogeografinei neotropinei sričiai. Pietų Amerikos fauna labai įvairi. Iš žinduolių gyvena sterbliniai (oposuminiai ir cenolestiniai), nepilnadančiai (skruzdėdiniai, tingininiai ir šarvuotiniai), plačianosės beždžionės, tik Pietų Amerikoje – šikšnosparniai vampyrai (paprastieji baltasparniai ir apželtakojai vampyrai), prie vandens telkinių – didžiausi pasaulio graužikai – kapibaros, yra kitų graužikų: šinšilų, nutrijų, jūrų kiaulyčių, plėšrieji (akiniuotieji lokiai, jaguarai, pumos, ocelotai, karčiuotieji vilkai), kupranugariniai (guanakai, vikunijos), kalniniai, lyguminiai ir Berdo tapyrai, pekariniai, elniniai (2 pudu rūšys, mazamos), kiškiažvėriai. Būdingi paukščiai: papūgos aros (raudonosios, hiacintinės mėlynosios aros), didieji, baltagurkliai tukanai, kolibriai, kondorai, harpijos, žabiru, mažieji kalakutiniai grifai, sakalai keleiviai, urvinės pelėdikės, tulžiai. Iš roplių gyvena gyvatės (tarp jų didžiausias pasaulyje smauglys – anakonda), driežai, šonakakliai vėžliai, iguanos, kaimanai; iš varliagyvių daug medvarlių, rupūžės pipos, kirmrausos. Daug gėlavandenių žuvų: šamų, elektrinių ungurių, piranijų.
2005
Fiziniai geografiniai regionai
Pagal reljefo morfostruktūrą ir vyraujančius kraštovaizdžius Pietų Amerika skirstoma į 9 regionus.
Amazonės žemuma – žema lyguma, su tankiu mažai įsirėžusių upių tinklu, drėgnu ekvatoriniu ir subekvatoriniu klimatu ir ekvatoriniais miškais. Orinoco žemuma yra tektoniniame įlinkyje tarp Andų ir Gvianos plokščiakalnio, klimatas subekvatorinis, vyrauja savanos. La Platos žemuma – lyguma iš aliuvinių, liosinių nuosėdų, didelė dalis nenuotaki. Klimatas sausas, šiaurėje tropinis (sausos savanos), pietuose subtropinis (iš rytų į vakarus keičiasi miškastepės, stepės, pusdykumės).
Gvianos plokščiakalnis apima Gvianos skydą; tai pakelta lyguma, būdinga pavieniai liekaniniai kalnų masyvai, stalkalniai. Klimatas karštas ir drėgnas; auga pusiaujo, vasaržaliai miškai, savanos. Brazilijos plokščiakalnis apima Atlanto (Pietų Brazilijos) skydą; jame yra cokolinių ir sedimentinių lygumų, stalkalnių, pietryčiuose luistinių kalnų ir kalnynų. Tankus, giliai įsirėžusių upių tinklas. Šiaurės vakaruose subekvatoriniai miškai, pereinantys į hilėjas. Pietryčiuose – tropiniai, pietuose – subtropiniai miškai. Plokščiakalnio centre vyrauja įvairių tipų subekvatorinės savanos. Patagonijos plokščiakalnio reljefas sudėtingas, laiptuotas, plačiai paplitusios ledyninės ir fliuvialinės formos, šiaurėje prisišlieja Pampos luistiniai masyvai. Klimatas sausas, iš šiaurės į pietus augalija keičiasi taip: subtropinės pusdykumės, vidutinių platumų klimato pusdykumės, pačiuose pietuose stepės ir subantarktinių pievų fragmentai.
Šiaurinių Andų (į šiaurę nuo 4° pietų platumos) vakarinis šlaitas labai drėgnas, papėdėje auga hilėja. Šiaurinio sausesnio šlaito papėdėje auga sezoniškai drėgni miškai ir savanos. Pusiaujo aukštikalnėms būdinga paramų kraštovaizdžiai su retais neaukštais visžaliais medeliais, kserofitinių varpinių ir sukulentų danga. Peru ir Centriniai Andai (tarp 4° ir 28° pietų platumos) – plačiausia kalnų dalis su raukšlinių gūbrių sistemomis ir vidiniais kalnynais bei plokščiakalniais. Kalnų ledynai. Vakarinis šlaitas ir didelė dalis vidinių kalnynų, įdubų priklauso aukštikalnių stepėms ir tropinėms dykumoms (sausiausia Atacama), rytinis šlaitas – drėgniesiems pusiaujo miškams, kurie pietuose pereina į savanas. Pietiniai Andai yra didžiausių aukščių (Aconcagua) kalnagūbrių sistemos su veikiančiais ir užgesusiais ugnikalniais, stambiais kalnų ledynais. Pietų kryptimi jie smarkiai žemėja, Pakrantės Kordiljera pereina į Čilės salyną. Klimatas subtropinis ir vidutinių platumų, ryškūs skirtumai tarp vakarinių (auga mediteraniniai ir visžaliai mišrieji miškai) ir rytinių (pusdykumės, stepės) šlaitų.
Aplinkos apsauga
Pietų Amerikoje yra apie 100 nacionalinių parkų, kuriuose saugoma vertingos, retos arba nykstančios gyvūnų ir augalų rūšys, ekosistemos, vaizdingi kraštovaizdžiai, turintys ir rekreacinę vertę. Svarbiausi Pietų Amerikos nacionaliniai parkai – Ischigualasto-Talampajos, Ledynų nacionalinis parkas (Argentina), Iguaçu (Argentina ir Brazilija), Los Katíoso nacionalinis parkas, Malpelo (Kolumbija), Galapagų, Sangayo (Ekvadoras), Huascarano, Manu nacionalinis parkas, Río Abiseo nacionalinis parkas (Peru), Noelio Kempffo Mercado nacionalinis parkas (Bolivija), Canaimos nacionalinis parkas (Venesuela) ir kiti, t. p. gamtos rezervatai – Discovery Coast, Pietryčių, Centrinės Amazonijos, Pantanalio (Brazilija), Valdeso (Argentina), Centrinio Surinamo (Surinamas) yra įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą.
2096