pietų aukštaičių patarmė

piet aukštačių patarm, aukštaičių tarmės dalis. Išlaiko sveikus dvigarsius am, an, em, en (kaip ir vakarų aukštaičiai), bet balsius ą, ę, verčia į ų, į (pvz., kapas, lángas, tepia, žeñgia, bet žuolas ‘ąžuolas’, báltų ‘baltą’, sksta ‘skęsta’, žẽmį ‘žemę’). Į atskirą (vieną iš trijų pagrindinių) aukštaičių tarmės patarmę pietų aukštaičių patarmė išskirta pagal 1965 pradėtą vartoti lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją. Į pietų aukštaičių patarmės plotą įeina visi K. Jauniaus ir A. Salio klasifikacijos vakarų dzūkai ir gretimos vididurio aukštaičių (priedzūkis) apylinkės: Butrimonys (Alytaus rj.), Gripiškės (Prienų rj.), Gegužinė, Kaugonys, Palomenė, Paparčiai, Žasliai (Kaišiadorių rajonas). Šių apylinkių gyventojai, kalbantys pietų aukštaičių patarme, taria ‑a, ‑e < *‑ą *‑ế kaip bendrinėje kalboje (pvz., su rankà, su žvakè, šauktè šaũkia, laukè), kitame (vakarų dzūkų) pietų aukštaičių patarmės plote šie balsiai verčiami ‑u, ‑i (pvz., su rankù, su žvak, šaukt šaũkia, lauk). Daugelis kalbančiųjų pietų aukštaičių patarme visose žodžio pozicijose gerai skiria ilguosius balsius nuo trumpųjų (pvz., výrų ‘vyrą, vyrų’, vyriáusias, vsas), tik šiaurinėje dalyje (Palomenė, Paparčiai, Vievis, Žasliai) trumpina nekirčiuotus ilguosius balsius (pvz., výru, viriáusias), kaip ir gretimi rytų aukštaičiai širvintiškiai (širvintiškių tarmė).

pietų aukštaičių patarmė

Visi, kalbantys pietų aukštaičių patarme, ilgina kirčiuotų tvirtapradžių dvigarsių il, im, in, ir, ul, um, un, ur bei dvibalsio ui pirmąjį dėmenį (pvz., pýlnas ‘pilnas’, krmis ‘kurmis’, mistos / mistosi ‘muistosi’). Visi kalbantieji pietų aukštaičių patarme kietina priebalsį l prieš e, ę, ei, ė (pvz., łãdas ‘ledas’, pẽłį ‘pelę’, pałáido ‘paleido’, łkė ‘lėkė’). Nemaža dalis pietų aukštaičių patarmės pietinių ir rytinių pakraščių gyventojų kietina ir priebalsius r, s, š, ž prieš e tipo vokalizmą (pvz., rãtas ‘retas’, sáiłės ‘seilės’, šãšatas ‘šešetas’, žãmė ‘žemė’), Druskininkų, Lazdijų, Leipalingio, Marcinkonių, Rudaminos, Veisiejų apylinkėse priebalsiai r, š, ž ir afrikatos č, dž, c, dz tariami kietai ir prieš visus bendrinės kalbos supriešakėjusius balsius (pvz., ãra ‘aria’, šáudas ‘šiaudas’, žri ‘žiūri’, vikščas ‘virkščias’, begždžas ‘bergždžias’, stãcai ‘stačiai’, dzaũgias ‘džiaugias’).

lietuvių kalbos tarmės

Nuo bendrinės kalbos pietų aukštaičių patarmė skiriasi ir kai kuriomis morfologijos, sintaksės, leksikos ypatybėmis. Pvz., vartojamas vienaskaitos naudininkas su kitomis galūnėmis (pvz., pištu ‘pirštui’, snu ‘sūnui’, ãki ‘akiai’, pemeni ‘piemeniui’, vietomis ir pišto ‘pirštui’, brólio ‘broliui’, sno ‘sūnui’; ‑o sutrumpinta iš ‑uo). Pietinėje pietų aukštaičių patarmės ploto dalyje esamasis ir einamasis vietininkas reiškiamas ta pačia forma: vienaskaita – einamojo, daugiskaita – esamojo vietininko (pvz., laikaũ sáujon ‘laikau saujoje’ ir dedù sáujon ‘dedu į saują’, áuga daržúosna ‘auga daržuose’ ir anam daržúosna ‘einame į daržus’). Paplitusios tariamosios nuosakos vienaskaitos 1 ir 2 asmens formos būtáu ‘būčiau’, būtái ‘būtum’. Leksikoje pasitaiko tik pietų aukštaičių patarmei būdingų žodžių, t. p. žodžių su išlaikytomis senesnėmis reikšmėmis (pvz., bamborỹs / bumbuorỹs ‘kankorėžis’, draug ‘šeima’, geinỹs ‘prietaisas iš virvių į medį kopti prie bičių’, mẽdžias ‘miškas, giria’, pilvẽlis ‘blauzda’, sėdẽlis ‘javų guba’, skujnė ‘pušinė šluota’, straublỹs / striaublỹs ‘vaivoryštė’, stravỹlas ‘kraujažolė’).

P: Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodynas / sudarė A. Leskauskaitė, V. Ragaišienė, t. 1–2 Vilnius 2016–2019.

303