pietų žemaičių patarmė

piet žemačių patarm, žemaičių tarmės dalis. Dvigarsius ie, uo verčia į y, ū, kai kurių kalbininkų nuomone – į diftongus, tik jų antrieji dėmenys i ir u silpnai girdimi (pvz., pýns ar pý^ns ‘pienas’, jks ar j^ks ‘juokas’). Tokių atvejų pastebima jau seniausiame žemaičių tarmės tekste – M. Mažvydo Katekizme (pvz., duk ‘duok’, menu ‘mėnuo’, kuri ‘kurie’). Pietų žemaičių patarme šnekama Kelmės, Kuršėnų, Raseinių, Šilalės, Tauragės, Varnių apylinkėse. Ne visame plote pietų žemaičių patarmė yra vienalytė. Svarbiausia ypatybė, dalijanti pietų žemaičių patarmės plotą į dvi dalis, yra skirtingas dvigarsių am, an, em, en tarimas. Pietrytinėje dalyje (Kelmė, Raseiniai, Skaudvilė, Tauragė) šie dvigarsiai tariami kaip bendrinėje kalboje (pvz., sámtis, lánks ‘langas’, lémpa, lénks ‘lenkas’), šiaurės vakarų dalyje jie verčiami į ọm, ọn, ẹn (ọ, ẹ – tarpiniai balsiai tarp u ir o, i ir ė; pvz., sọ^mtis, lọ^nkas, lẹ^mpa, lẹ^nks; Kvėdarna, Laukuva, Šilalė, Švėkšna, Varniai), kai kur um, un (pvz., sùmtis, lùnks; Kuršėnai, Šaukėnai, Užventis) ir im, in (pvz., tti ‘tempti’, pñkc ‘penktas’; Girdiškė, Šilalės rj., Karklėnai, Užventis, Kelmės rajonas).

pietų žemaičių patarmė

Pietryčiuose kalbantieji pietų žemaičių patarme vadinami raseiniškiais (raseiniškių tarmė), šiaurės vakaruose – varniškiais (varniškių tarmė). Pavadinimai vartojami nuo 1965 priimtoje lietuvių kalbos tarmių klasifikacijoje; K. Jauniaus ir A. Salio klasifikacijoje pietų žemaičių patarme šnekantieji vadinami dūnininkais.

lietuvių kalbos tarmės

303